Kritusiųju Rūkas

3 Skyrius

Vyrai nutilo. Besitraukdama atbulomis išvydau juos: stambūs ir pliki, o ant vieno iš jų veido buvo net gilus randas.

– Ką tu čia veiki? – pačiupęs už riešo paklausė randuotasis.

- Tu klauseisi mūsų? – užriaumojo antrasis.

– Ne, – atsakiau bandydama ištraukti ranką, tačiau plikis laikė stipriai suėmęs. – Paleisk mane, – maldavau.

– Niekur neisi, kol nepasakysi, ką žinai, – tas randuotasis greičiausiai buvo Džošas, o antrasis, Taileris, tai supratau pažvelgusi į tai, kaip tie du atrodo: antrasis stovėjo išsitiesęs, o tai rodo valdžią, galią.

Pro vyrų pečius mačiau kambarį, kuriame jie apsistojo, jis buvo prikrautas įvairių daiktų, pastebėjau ir gausybę plakatų ant sienos su skirtingais piešiniais, žemėlapių su prisagstytomis kniedėmis, sujungtomis raudonais siūlais.

– Nieko aš negirdėjau, paleiskit mane arba aš šauksiu, nesu viena.

– Šauk, vistiek niekas tavęs neišgirs, – pašaipiai nusišypsojo randuotasis ir mane prisitraukė. – O tu dailutė, – kita ranka perbraukė man žandą.

– Gal pasilinksminkim su ja, – pasiūlė vadas.

Tas, kur spėju, kad yra Džošas, mane prisitraukė ir įkišo liežuvį į burną. Kaip šlykštu.

Na, jau ne, to jau tikrai neleisiu.

Nieko nelaukdama atsilošiau ir trenkiau savo priešininkui kakta. Išgirdau tą bjaurų garsą, kai trakšteli nosies pertvaros kremzlė. Užpuolikas mane staiga paleido ir susigriebė už nosies, kuri jau plūdo krauju.

– Ta mergiščia man sulaužė nosį, – užriko randuotasis. – Laikyk ją.

Tačiau vadas nespėjo manęs sučiupti, nes buvau už jį vikresnė ir negaišdama laiko pasileidau bėgti kiek kojos neša. Mano kūne pasklido adrenalinas, rodėsi, skrieju ir niekas manęs neįmanys pagauti.

Pasisukusi nepažįstamo koridoriaus link išvydau vyrą, gal greičiau vaikiną, vos keleriais metais vyresnį už mane. Šviesių lyg medus plaukų, tamsių lyg naktis akių, tobulo kūno. Visa tai mačiau lyg paveikslą pastatytą prieš mane – tokį nežemišką, lyg palietus, galėtų išnykti. Tik negalėjau stabčioti, todėl lėkiau kuo toliau.

– Ji nubėgo ten, – išgirdau užpuolikų balsus, o trumpam atsigręžusi, kur stovėjo nepažįstamasis, pamačiau, kad nieko jau nėra. Galbūt jis nenori kištis? O gali jis iš vien su jais?

Sukau ratus, kuo toliau nuo kabineto, kad tik nesukelčiau pavojaus broliams. Po kelių minučių slapstymosi patyliukais grįžau prie savo kambario durų, kur staiga mane įtraukė į vidų.

– Kur, po galais, buvai? – piktai paklausė brolis.

– Mane vijosi pora vyrų, teko pasislapstyti, kol pavyko atsitraukti ir pasprukti... – bandžiau paaiškinti.

– Gerai, sėskis, turiu šiek tiek maisto.

Brolis nieko nebesakė, paleido mane iš glėbio, nusisuko prie Eduardo, paduodamas pakelį traškučių.