25 skyrius

21 3 0
                                    

– Aš nežinau, – po trumpos pauzės prašneko Jeremielius ir vėl nutilo. Greičiausiai išgirdo mane.

– Megan, kaip tavo mama? – mane pastebėjęs paklausė Gabrielius.

– Gerai, pagaliau užmigo, – tariau priėjusi arčiau vaikinų. – Kas toji Amerilė? – paklausiau be užuolankų ir vaikinai vėl susižvalgė.

– Sena pažįstama, kurią sumaišiau su tavo mama, – įsiterpė Jeremielius. – Jos labai panašios, – pridūrė.

– Supratau, – suniurnėjau ir tiriamai pažvelgiau į Gabrielių. – Ar galime pasikalbėti?

– Žinoma, – Gebas priėjo ir ranka prilietęs nugarą nusivedė prie laukujų durų.

– Apie ką nori pakalbėti? – paklausė įtariai vos išėjęs į lauką.

– Apie sapną, – tyliai tariau, šiek tiek nuėjau nuo Gebo, na tiek, kad galėčiau jį matyti. – Apie įvykius ant Klevo Giraitės rezervuaro tilto.

– Megan, – padarė pauzę prieš pradedant kalbėti toliau, – nemanau, kad čia geras metas apie tai kalbėti, dabar ir taip tiek visko vyksta.

– Ar gali mane išklausyti? – pertraukiau vaikiną.

Gabrielius pažvelgė į mane skausmo kupinomis akimis.

– Aš žinau, kas tu, – tyliai pratariau. – Bent jau numanau, gali nuskambėti keistai, bet manau kad tu vienas iš jų.

– Iš ko taip nusprendei?

– Tu visada atsirandi ten, kur esu aš. Lyg iš niekur.

– Nemanai, kad tai – tik sutapimas? – paklausė žvelgdamas man tiesiai į akis.

– Ne, – Gabrielius lėtai priėjo prie manęs, – nežinau, kaip tai įrodyti, bet aš jaučiu, – suburbėjau prarasdama drąsą. Vaikinas buvo visai šalia manęs ir mus teskyrė vos vienas žingsnis.

Gabrielius lėtai palinko prie manęs ir ranka paglostė plaukus.

– Ar galiu, – jis nykščiu perbraukė per lūpas. – Megan.

Norėjau, kad jis mane pabučiuotų, norėjau pajusti jo lūpų švelnumą, minkštumą ir skonį. Norėjau kad jis mane prispaustų prie savęs ir stipriai apkabintų.

Tačiau aš negalėjau, ne dabar – dabar yra kitų prioritetų. Rėjus turėtų būti svarbesnis už mano jausmus, kad ir kokie jie būtų.

– Aš negaliu, – lėtai nusukau veidą.

– Aš suprantu, – atsakė jis. Vis dar jutau jo šilumą visai šalia savo kūno. – Eime į vidų, jau vėsta.

Kritusiųju RūkasWhere stories live. Discover now