Kritusiųju Rūkas

18 Skyrius

– Viskas, tau galas, mergužėle, – vos jis ištarė šiuos žodžius, iš nežinia kur atbėgo Rastis ir kando jam į koją. – Kas per velnias! – užriko mano užpuolikas išmesdamas durklą ant žemės, o aš, pasinaudojusi proga, jį pačiupau ir pabandžiau atsistoti. Tačiau vyras nuspyrė šunį ir vėl puolė prie manęs. Besigindama atkišau durklą į jį. Jutau kaip geležtė susminga į odą, kaip suvilgytas krauju durklas palengva ręžiasi Taileriui tiesiai į širdį. Vyras trumpam išsižiojo iš netikėtumo, bet paralyžiuotas parklupo, palikdamas kruviną durklą mano rankoje.

Durklas, išslydęs iš rankų, garsiai dunkstelėjo ant žemės. Jutau, kad mano rankos dreba, o širdis daužosi kaip pakvaišusiai, matydama besisunkiantį kraują iš pradedančio vėsti mirusiojo kūno. Negalėjau atsitokėti: taip neturėjo nutikti, aš nenorėjau jo nužudyti, aš ne tokia, mano skruostais pradėjo riedėti ašaros, rodos, deginančios veidą. Mane išblaškė Rastis, inkščiantis šalia kojų, primindamas, kad mes turime dingti.

– Atsiprašau, – priklaupusi užmerkiau negyvėlio akis ir pagriebusi durklą, susiradau savo krepšį ir nespėjus Džošui atsibusti, nubėgau botanikos sodo link.

Bėgau neatsigręždama, bijodama išvysti tikrovę, nes pasąmonė vis dar negalėjo susitaikyti su tuo, kas ką tik įvyko. Norėjau atsukti laiką atgal ir neatkišti durklo bei pakeisti tai, kas įvyko, bet negalėjau, negalėjau to padaryti. Įstengiau tik tyliai savyje prašyti atleidimo ir viltis, jog jo sulauksiu.

Po kelių minučių su Rasčiu pribėgome pastato paradines duris ir pasileidome tuščiais koridoriais ieškodami užuovėjos. Pribėgusi tualeto duris, nieko nelaukiau, įlėkiau į vidų ir, atsukusi vandens čiaupą, pradėjau plauti kruvinas rankas. Krauju išsitepė visa kriauklė, o užtiškę lašai ant drabužių amžiams primins šį įvykį.

– Nusiramink, tai buvo savigyna, tu nekalta, – bandžiau įtikinti save, bet vos pažvelgusi į veidrodį, rodės, mačiau Tailerio akis, nuo šio vaizdo, skrandis pradėjo tampytis ir nesusivaldžiusi apsivėmiau. Pabandžiau nusiplauti veidą vėsiu vandeniu ir prisiversti išeiti.

Rastis ramiai sargybos pozicijoje sėdėjo prie tualeto durų ir laukė, kol iš jo išeisiu.

– Eime susirasti kažko užkąsti ir keliausime toliau nuo šios siaubingos vietos.

Lengvu žingsniu susiradau bufetą, ten – keletą pakelių riešutų ir buteliuką vandens, to užteks kol susirasime prieglobstį nakvynei. Sukirtę vieną pakelį, išėjome į besileidžiančios saulės apšviestą lauką. Vėl padaviau brolio megztinį ir leidau šuniui jį pauosčius vesti mus tolyn į pietus nuo čia.

Vos sutemus priėjome maisto prekių parduotuvę, iš ten, susiradę visų reikiamų atsargų, patraukėme į mašinų aikštelę su viltimi rasti veikiantį automobilį, bet nieko nebuvo, tad patraukėme į gyvenamąjį rajoną susirasti namo, kur galėtume praleisti naktį.

Susiradome.

Jis stovėjo Belkaro gatvėje. Tyliai įėję pro galines duris įsmukome į virtuvę. Pastatas skendėjo tamsoje, matėsi tik daiktų kontūrai. Praėjusi virtuvę įėjau į valgomąjį, sujungtą su svetaine, vienoje pusėje – vonios kambarys. Nieko nelaukusi nuėjau į jį pažiūrėti, ar yra vandens.

Nėra.

Pasišaukiau Rastį ir nuėjome į antrą aukštą, kur buvo miegamieji. Pravėrusi pirmąsias duris radau paauglės kambarį, kurio sienos buvo iš vien nukabinėtos plakatais. Už savęs uždariau duris, užrėmiau jas komoda, atsiguliau į minkštą lovą ir pabandžiau užmigti. Mane pažadino Rasčio inkštimas.

– Kas yra? Ko nerimsti, bičiuli? – pramerkusi akis pažvelgiau į prie durų sėdintį šunį.

Išlipusi iš lovos nuėjau jų link, pačiupusi durklą lėtai bandžiau jas praverti, o kai jas pravėriau, priešais mane stovėjo Taileris, visas kruvinas, tuščiomis akiduobėmis. Durklas iškrito iš rankų, bandžiau eiti atbulomis, bet vyras mane pačiupo. Nuo jo sklido klaiki smarvė.

– Paleisk mane, – tyliai sušnabždėjau.

– Pažiūrėk, ką tu man padarei, žudike, – urgzdamas priėjo arčiau manęs. Akimirksniu pabudau išpilta prakaito. Vis dar gulėjau lovoje šalia Rasčio.