Skubiai atsisegiau saugos diržą ir jau ruošiausi veržtis lauk, kai dar kartą užmetusi akis į užpuoliką pamačiau, kad jo išvaizda visai kaip žmogaus – vaikinas buvo tamsiaplaukis ir palyginti gražių veido bruožų, tik nežemiškas švytėjimas ir dvi poros sparnų parodė, kad jis toks nėra. Skaisti spalva, kitaip nei tikėčiausi, reiškė pavojų ir nešė mirtį.
Cherubinas plėšė automobilio dureles lauk. Nieko nelaukusi pravėriau vairuotojo pusėje esantį langą ir išsliuogiau lauk, tuo pat metu, kai angelas išplėšė duris. Pasileidau bėgti kiek kojos neša, nė nepajutau, kaip tyliai užpuolikas prisiartinęs pagriebė mane už plaukų. Visą galvą pervėrė neapsakomas skausmas, bet neleidusi jam manęs visai pačiupti išsitraukiau durklą, užsimojau ir rėžiau tiesiai cherubinui į ranką. Nė nepajutusi durklo svorio pamačiau, kaip jo ranka krenta ant žemės. Užpuolikas suklykė ir pasitraukė atbulomis, o aš toliau pasileidau bėgte. Priešais mane išdygo dar vienas cherubinas. Šis buvo ilgų, sulig liemuo, raudonų plaukų, stovėjo plika krūtine priešais mane, rankoje laikė kardą.
– Ko jūs iš manęs norit? – paklausiau tyliu,
drebančiu balsu.
– Tavo mirties, – vos tai ištarė, abu angelai
lyg susitarę puolė mane. Besistengdama išvengti vieno kardo, atsidūriau kito priešakyje ir šis mane pervėrė. Pajutau kaip skaudžiai susminga ašmenys, staigiai perpjaudami odos ir raumenų sluoksnį, nuverdami kūną įelektrinto skausmo pliūpsniu. Nepajėgiau patikėti, kad tai – manoji pabaiga. Palengva atsitraukiau, leisdama kardui išslysti iš mano odos, vos prisispaudusi prie tilto turėklų pajutau šaltą metalą, kuris maloniai vėsino, rodos, liepsnojantį kūną. Pridėjusi virpančią ranką prie atviros žaizdos, pažvelgiau į kruviną delną. Atleiskit man – pagalvojau ir neišlaikydama savo kūno svorio persisvėriau per turėklą.
Kritau į upę.
Nieko nebesuvokdama, prieš akis dar išvydau tuos didžiulius galingus baltus sparnus, šį kartą stengiausi įžiūrėti jų savininką.
– Gabrieliau, – tyliai sumurmėjau, žinodama, kad jis mane girdi. Mane apgaubė tamsa, Klevo Giraitės Rezervuaro vandenyje.
§
Negaliu jos prarasti, tik ne tada, kai tiek daug reikėjo iškęsti ją susigrąžinant.
Nekreipiau dėmesio į ant tilto stovinčius cherubinus ir visu greičiu nėriau į vandenį vildamasis, kad nebus per vėlu. Po vandeniu su sparnais judėti labai sunku, dėl to juos sutraukiau atgal ir pasitelkęs visas jusles bandžiau ją surasti. Ji buvo dugne, visa išbalusi ir be gyvybės ženklų. Negaišdamas nei vienos brangios sekundės, pačiupau ją ir atsispyręs nuo dugno šokau į paviršių, o vos išnėręs iš vandens išskleidžiau sparnus ir pakilęs į padangę dideliais mostais nuskriejau tolyn, kur saugu, kur ji galėtų pagyti.
§
YOU ARE READING
Kritusiųju Rūkas
FantasySeptyniolikmetės Megan gyvenimas pasikeičia, kai jos mieste iš dangaus pradeda kristi angelai. Kartu su dvejais broliais, mergina mėgindama saugiai nusigauti pas senelius, netikėtai yra įtraukiama į paslaptingą ir įvykių kupiną išgyvenimų sūkurį. Ja...
