Kritusiųju Rūkas

29 Skyrius

§ 

– Jeri! – šūktelėjau draugui. – Ar radai jas? –iš Jerio veido supratau, kad jų nėra ir tai privertėmane sunerimti.

– Gebai, nesijaudink, – bandė mane nuramintidraugas.

– Kaip aš galiu nesijaudinti? – nesusivaldęskumščiu trenkiau į arčiausiai esančią sieną ir jojepalikau neprastą skylę. – Gal mes nepastebėjomekažkurio ir jie pačiupo ją?

– Dėl Dievo meilės, – prunkštelėjo Jeris nuosavo pasakyto sakinio. – Nemanai, kad būtų palikęmotiną?

Jis buvo teisus.

– Bet jie būtų atpažinę ją.

– Ką? Amerilę? – pasitikslino Jeremielius. –Visų pirmą manau, kad ji atsimena kas esanti irtikrai nemanau, kad ji leistų nuskriausti savodukrą. 

§

– Tai ką tu čia veiki? – paklausiau Semo,grįžusi atgal į virtuvę.

– Nieko, bandau išgyventi, – nurijęs seilesvaikinas pažvelgė į mane. – Tavo mama man papasakojo,kad ieškote tavo brolio.

Metusi griežtą žvilgsnį mamos link, sučiaupiaulūpas.

– Taip, jis dingo prieš savaitę, – nusisukaunuo jų, bandydama sutvardyti užplūdusias emocijas,prisiminus brolį.

– Aš galiu jums padėti.

– Nereikia, tu turbūt turi savo reikalų, –pasakiau kiek per šaltai, šiurkščiau nei tikėjausi.

– Mums praverstų papildoma pagalba, ypačdabar, kai likome dviese, – įsiterpė mama šiek tiektruktelėjusi pečiais.

– Mama, mes jo nepažįstam, – atsisukusi įvaikiną, pažvelgiau į akis. – Neįsižeisk, –pridūriau. – Bet aš žinau, kad Gebas ir Jerismus suras, jei ne, aš pati juos surasiu. Be to, –nutilau, – kaip jis gali mums padėti?

– Aš turiu pažįstamų, kurie man skolingipaslaugą, – prasitarė Semas.

– Kokių?

– Susipažinau, kai viskas prasidėjo, jie,kaip ir tu, nekenčia angelų. – Kai jis pasakėžodį angelų, man per širdį nuėjo virpulys. Gebas,kaip širdy maniau, buvo angelas, bet negalėjau topatvirtinti, nes man reikia įrodymų. – Dėl to irmanau, kad jie padėtų jį surasti.

Iki Ratono apygardos, kur manėme, kad jie galibūti, nemažas atstumas, be to, nežinome, kiek jųten.

– Gerai, kada gali pas juos nuvesti? – paklausiauparodydama, kad sutinku su jo pasiūlymu.

– Kai tik išauš.

– Sutarta. Mama, – kreipiausi į šalimaissėdinčią mamą, – eime miegoti, nes mūsų laukiailgas kelias, reikia pailsėti. Kur mes galimemiegoti? – paklausiau atsisukusi į vaikiną.

– Antrame aukšte, – kilstelėdamas galvąvaikinas parodė į laiptų pusę. – Aš galiu nakvotičia, apačioje.

Nieko nesakiusi nuėjau laiptų link, tikėdamasiviršuje surasti vonios kambarį, bet vos užlipusipamačiau jį priešais laiptus. Nieko nelaukusiįėjau į vonią ir atsukusi vandens čiaupą leidausau atsipalaiduoti. Visa ta įtampa mane gniuždo,nežinojimas, kas bus toliau, kaip laikosi Rėjus,kaip broliukas ir seneliai. Kur Gebas? Ar jis manęsieško? Visi šie klausimai prasiveržė ašarų pavidaluir nudegino skruostus primindami, kad vis dar esusilpna, o tai – nieko neišgelbės.

Nusipraususi susirišau plaukus rasta plaukųgumele ir nusisausinusi veidą išėjau iš vonios kambario. Iškart pasijutau stebima, greitai akimisapibėgau aplinką ir kai pamačiau jį – tą patįcherubiną, nieko nelaukusi puoliau prie lango.