Kritusiųju Rūkas

60 skyrius

Nespėjus Jeriui nieko atsakyti, į kambarį įpuolė Gebas ir vos tik mane pamatė, priėjo arčiau ir suspaudė savo glėbyje.

– Švelniau, – sumurmėjau.

– Ar tu sužeista? – paklausė atsitraukęs ir apžiūrinėdamas kiekvieną mano kūno lopinėlį.

– Manau, man lūžo šonkauliai, bet daugiau viskas gerai, – vaikinas atsidusęs mane stipriai pabučiavo.

– Mums laikas eiti, – įsiterpė Jeris.

– Kur mano brolis, ar radote jį? – negalėjau imti taip ir eiti, nežinodama, kas vyksta, nežinodama, ar mano brolis saugus.

– Jam viskas gerai, turime nešdintis iš čia. – Man to užteko, daugiau nieko neklausinėdama sekiau paskui tikėdamasi, kad pavyks pasprukti...

Viskas vyko lyg sulėtintame filme, aplink mėtėsi šukės nuo stiklų, plunksnų atraižos, telkšojo kraujo klanai... Mačiau viską bėgdama pro šalį, bandydama išgelbėti savo gyvybę ir grįžti namo pas brolį.

Jeremielius bėgo paskui mane, o Gabrielius priešaky, buvau įsprausta tarp jų dviejų ir saugoma, lyg svarbi asmenybė, norėjau, kad viso to būtų nelikę, nebūtų nei angelų, nei skausmo, kurį jie sukėlė čia nusileidę. Pro akis pralėkė kažkas greito ir iš netikėtumo atsitrenkiau į staiga sustojusį Gebą.

– Nejau manėte, kad taip greitai išeisite, net neatsisveikinę? – išgirdau Arzono balsą ir kūnu perbėgo šiurpuliai.

– Pasitrauk, tu – vienas – pasakė Gebas, – tau nėra šansų prieš mus atsilaikyti.

– Deja, bet man reikia tik vieno iš jūsų, – jis akies krašteliu pažvelgė į mane ir tuo pat metu Gebas mane užstojo savo kūnu nuo jo žvilgsnio. – Tačiau ne jos, – ir cherubinas atsisuko į Gebą. – Matai, visa tai – dėl tavęs, tu esi kalčiausias, kad mus Tėvas ištrėmė ir keisčiausia tai, kad yra vienas asmuo, kuris norėtų su tavimi susitikti.

– Koks? – susidomėjęs Gabrielius pažvelgė į priešą. Trumpą akimirką pastebėjau vaikino stovėsenos pokyčius – kaip susitraukę raumenys po marškiniais vieną milisekundę atsipalaiduoja ir vėl įsitempia. Gal net stipriau nei prieš tai.

– Negaliu atskleisti šios paslapties, – nusijuokė prieš mus stovėjęs angelas. – Turėsi eiti su manimi, o gražiuoju ar bloguoju, gali rinktis pats. – Jo veide mačiau pyktį, pasididžiavimą ir galios troškimą. Galėjau įžvelgti ir tai, kad Arzonas mėgavosi savo galios rodymu.

– Kas bus dėl Megan? – mano žvilgsnį patraukė

prabilęs vaikinas. Supratau, kur link suka, jis pasirūpins, kad sėkmingai grįžčiau namo, o pats pasiaukos. Tačiau negalėjau to leisti.

– Gabrieli, – kreipiausi įsikibdama į jo ranką, jutau, kaip jo raumenys įsitempia nuo mano prisilietimo. – Tu negali. – Kone maldavau vaikino to nedaryti.

– Ji galės išeiti saugi, – pasakė Arzonas, tačiau nepatikėjau nė vienu jo žodžiu.

– Tu negali, aš tau neleisiu, negaliu netekti ir tavęs, – pasakiau. – Prašau...

Mačiau, kaip Gebo žandikaulis susirakina ir supratau, kad jo neperkalbėsiu. Vaikinas staigiu judesiu puolė cherubiną, kuris visai nebuvo pasiruošęs.

– Gabenk ją iš čia! – suriko angelas ir pajutau, kaip Jeris mane suėmęs už liemens, kone pakėlęs nunešė link išėjimo.

– Jerai! – rėkiau. – Paleisk mane, – muisčiausi ir bandžiau ištrūkti iš jo glėbio, negalėjau palikti Gebo.