Kritusiųju Rūkas

48 skyrius

Drebančiomis rankomis ir virpančia širdimi išėjau iš mažos patalpos ir nuskuodžiau patikrinti, kaip laikosi vaikinas, bet jis miegojo giliai, į mane nekreipė nė menkiausio dėmesio. Patikrinau, ar nebebėga kraujas, patraukiau į lauką.

Ten mane pasitiko vėsaus vėjo gūsis, staigiu šalčio dvelksmu nudilginęs žandus. Nė nesusivokiau, jog jau žiema ir turėtų pasirodyti pirmasis sniegas – lauke vis dar jutosi šiltas rudeniškas oras.

Priešais išvydau Gebą, einantį link manęs. Iš jo žvilgsnio supratau, kad yra susijaudinęs.

– Gebai, – kreipiausi į vaikiną.

– Kaip jis? – paklausė manęs, susikišdamas rankas į kelnių kišenes.

– Teko siūti žaizdą, – pasakiau pasitraukdama į šalį. – Kas tau užėjo? – paklausiau nė nepajusdama savyje kylančios pykčio bangos. – Tu jį galėjai ir dar rimčiau sužeisti. Jis – tik žmogus, – pridūriau pritildydama balsą, kad mūsų kas nors neišgirstų.

– Aš to nenorėjau, pasikarščiavau, – pasakęs vaikinas nusisuko nuo manęs. – Aš tiesiog negaliu, visko per daug.

– Tai jau tikrai, – pritariau ir priėjau arčiau ir pažvelgiau į besileidžiančią saulę, rausvomis spalvomis apšviečiančią dangų.

Netikėtai Gabrielius mane pagriebė už rankos ir atsisukęs į save pabučiavo į lūpas.

– Negaliu be tavęs, tu – mano silpnybė, – ir neleidęs nieko atsakyti vėl įsiskverbė į lūpas. Šį kartą vaikinas nebesivaržė, nebandė slėpti jausmų ar atstumti. Leido jausmams atsiskleisti ir priversti mano širdį daužytis sparčiau.

Staiga išgirdau, kaip prasivėrė patalpos durys, ir prisivertusi atsitraukti nuo Gabrieliaus pažvelgiau, kas pro jas išėjo. Tai buvo Semas, mačiau jo sumaištį akyse, išvydus mudu su Gebu. Jis atrodė įskaudintas, supykęs, bet nieko nesakęs apsisuko ir nuėjo atgal į kambarį.

– Semai, – ištariau sau po nosimi ir pažvelgusi į šalia stovintį Gebą, nusisukau ir nuėjau pas Semą.

Radau vaikiną sėdintį ant lovos, kurioje palikau jį miegantį, jis sėdėjo susiėmęs galvą ir žiūrėjo į grindinį.

– Semai, – tyliai ištariau vaikino vardą. Nesupratau, kodėl norėjau jam pasiaiškinti, todėl nieko nelaukusi priėjau prie jo. – Tau nederėjo keltis iš lovos, aš tik ką susiuvau žaizdą, – prisėdusi greta susidėjau rankas ant kelių. – Ji gali vėl atsiverti.

– Koks skirtumas? – šaltai paklausė manęs vaikinas.

– Tu gali nukraujuoti ir gali pasigauti infekciją, – pradėjau, tačiau nutilau, nes supratau, kad jam tai – nė motais. – Ko tu nori iš manęs?

– Tu žinai, ko aš noriu, – pasakęs Semas atsisuko į mane. – Aš tau tai jau sakiau, o tavo atsakymas buvo, kad tu dabar nenori nei manęs, nei jo, ir kad tavo prioritetas – šeima, – puikiai prisiminiau savo šiuos žodžius ir supratau, kur link jis suka. – Ir štai, tu lauke bučiuojiesi su juo, kol aš, kaip koks asilas, laukiu tikėdamas atsakymo, tiesaus ir aiškaus, bet tu tik žaidi. Žaidi mano jausmais, mudviejų jausmais, – Semas atsistojo ir šiek tiek susvirduliavęs nuėjo į kitą kambario galą.

– Nežinau, ką tau atsakyti, – tyliai sumurmėjau po nosimi, tikėdamasi, kad jis išgirdo.

– Atsakyk teisybę ir baik žaisti, – piktai pasakė Semas ir priėjo prie manęs. – Ko tu nori? Tu nori manęs, ar jo? – pagriebęs mane už rankos pastatė ant kojų. Mus teskyrė vos keli coliai.

– Tai aš... – leptelėjau.

– Ką tu? – suglumęs manęs paklausė vaikinas.

– Tai aš jį nužudžiau, – nurijau seiles. – Aš – Tailerio žudikė, – nesupratau, kodėl tai jam pasakiau, bet prisipažinimas, ką padariau, padėjo nuridenti akmenį nuo širdies. Vaikinas dar labiau suglumintas mano pareiškimo nusisuko nuo manęs ir patraukė išėjimo link. –Semai, – pasakiau ir pašokusi ant kojų patraukiau paskui jį. Tačiau vos išėjusi pro duris jo neradau ir pažvelgiau į jau spėjusį apsiniaukti dangų. – Aš nenorėjau... Atleisk man...