Kritusiųju Rūkas

61 Skyrius

– Megan, eik, – vos išgirdau Gabrieliaus balsą iš kovos sūkurio. – Prašau, eik.

Negalėjau pajudėti, mačiau, kaip jie akinamu greičiu sukosi pavojingame kovos šokyje. Jie judėjo greitai, bet grakščiai, vos galėjau įžiūrėti jų kūnus, matėsi tik šviesos plyšiai bet niekaip negalėjau suprasti, kuris yra kuris.

– Megan, tu jį tik blaškai, – mano dėmesį patraukė Jerio balsas. – Jam viskas bus gerai, jis – tik cherubinas, o Gabrielius yra archangelas, jis laimės ir atvyks pas tave.

– Bet aš negaliu, negaliu jo taip palikti, prašau padėk jam.

Bet mano žodžiai atsimušė lyg vėjo gūsis į sieną, į be galo kietą, betoninę sieną. Išėjus laukan mus pasitiko be galo vėsus oras, aplink buvo tamsu ir iš apsiniaukusio dangaus blyksėjo didūs ir galingi žaibai.

Jeris nieko nelaukdamas išskleidė savo peleninius sparnus ir pagriebęs mane atsispyrė nuo žemės. Vos mums pakilus pro ligoninės duris išsiveržė Gabrielius su Arzonu ir kovą tęsė lauke, kur jų kovos garsai susiliejo su dangaus griausmu. Akimirką pamaniau, kad Gebas atskrenda laimėjęs kovą, bet vos tik įsižiūrėjusi pamačiau, kad tai tas angelas, kuris mane sumušė kabinete.

– Jerai, atsargiau! – surikau perspėdama draugą, šis nieko nelaukdamas apsisuko ir greitai pasisuko žemės link. Tik pasiekus kietą paviršių, Jeris nuleido mane ant žemės ir pats pakilo į viršų, kur jau leistis pradėjo angelas, juodais sparnais.

Jaudinausi dėl jų abiejų, vienas svarbus žmogus kovojo danguje, kitas ant žemės, norėjau jiems abiem padėti, bet puikiai supratau, kad galiu tik trukdyti, dėl to pasislėpiau už asilo statulos su anglies karieta ir laukiau. Laukiau tikėdamasi geriausio. Buvau taip susikaupusi, jog net nepastebėjau, kaip prie manęs priskrido Paskaras.

– Megan, mums reikia dingti, – pasakė ir privertė mane krūptelėti iš netikėtumo.

– Ne, – paprieštaravau. – Turi jiems padėti, prašau. – Bandžiau įžvelgti bent menkiausią vilties kibirkštėlę, tačiau jos nemačiau.

– Neturime laiko, – angelas uždėjo savo delną man ant peties ir nesupratau dėl ko, bet pasijutau ramiai, patikėjau tuo, kad jie mus pasivys, kai tik pakilsime. Daugiau nebesiginčydama atsistojau ir leidausi angelo pakeliama į dangų.

Vos pakilus keletą pėdų į viršų pamačiau prie mūsų prisijungiančius Gebą su Jeriu ir mano širdis atsipalaidavo. Jie saugūs. Dabar vyksime namo.

Staiga kažkas priskrido prie Gabrieliaus ir pamačiau kažką sužybsint, o Gabrieliaus veidą perkreipė skausmo agonija. Mačiau, kaip vienas iš jo neapsakomo baltumo sparnų nukrenta žemėn ir kartu su juo Gebas.

– NE!!!! – Surikau matydama, kaip krenta mano mylimasis žemėn, netekęs savo sparnų.

Kai nusileidome mano senelių trobelės kieme, prie manęs pribėgo Eduardas. Jis šypsojosi.

- Megan – jis puolė man į glėbį ir pradėjo kūkčioti. – Tu grįžai, – mažylis, šnypštelėjęs nosyte, vėl prabilo, – kaip ir Rėj.

Akimirką pajutau palengvėjimą krūtinėje, kad brolis pagaliau namie, paglosčiusi brolio galvelę pažvelgiau į draugus.

– Ačiū, – pažvelgiau tiek į Paskarą, tiek ir į Jerį. Lėtai apsisukusi patraukiau trobelės link. Vos įžengus vidun, mane pasitiko seneliai, sėdintys svetainėje kartu su Manakieliu ir Afriele. Visi jie atrodė ramūs, bet mano širdis juto, kad kažkas negerai.

– Kur Rėjus? – paklausiau sėdinčiųjų.

– Jis tavo kambary, – liūdnai atsakė močiutė. Jau sukausi eiti, bet ji mane pertraukė. – Jis nebe toks, koks buvo, Megan, jis pasikeitė ir nežinau, ar dar bus toks, koks buvo.

– Ką turi omenyje? – paklausiau pasisukdama kambario link, bet nelaukusi atsakymo prilėkiau prie kambario durų ir palenkusi rankeną žengiau į kambarį, kur prirakintas prie lovos gulėjo mano brolis.

– Rėjau, – kreipiausi į brolį. Bet jam atsisukus, mane persmelkė pyktis, neapykanta ir baimė. Mano brolis nebeturėjo savo akių...