Kritusiųju Rūkas

16 Skyrius

Pabudau išgirdusi, kad kažkas krebždena duris. Greitai pačiupau durklą ir nuėjau prie jų. Krebždėjimas trumpam nurimo, bet staiga pradėjo dunksėti durys, lyg kažkas į jas daužytų galvą. Suskaičiavau iki trijų, nustūmiau stalą ir, greitu mostu pravėrus duris, mane pasitiko Rastis. Šuva patenkintas užšoko ant manęs, o aš jau gulėjau ant žemės.

– Mažyli, ką tu čia veiki? – Rastis, linksmai amtelėjęs, lyžtelėjo man veidą. Palengva nustūmusi šunį į šoną žvilgtelėjau į svetainę, bet joje neišgirdau jokio kito garso, kuris įspėtų apie svetimą žmogų. Pakasiusi šuniui paausį atsistojau.

– Gerai, einu nusiprausti, – nužvelgiau pasidarytą tatuiruotę, kuri palengva pradėjo prarasti raudonumą.

Pagriebusi savo sportinį krepšį, nuėjau į vonios kambarį, atsukau šiltą vandenį pakišau dilbį ir švelniai nuploviau žaizdą, užbaigusi šią procedūrą nusiprausiau ir veidą. Apsivilkau naujus, patogius drabužius kelionei, apžvelgiau namus, ar nieko nepalieku, ir pasikvietusi Rastį, patraukiau laukan, kur mus pasitiko saulės šviesoje išryškėjęs miestas.

Nė neįsivaizdavau, nuo ko pradėti, nei kur eiti, bet, visa laimė, visata atsiuntė man senelių augintinį, o jis – puikus seklys. Prikišau šuniui prie šnervių rastą Rėjaus megztinį, kurį jis vilkėjo prieš dingdamas.

– Na, laikas parodyti savo gabumus, – šuva, pakraipė galvą, pažvelgė į dangų ir tyliai sulojęs pasuko pietų kryptimi. Po kelių minučių priėjome Trander Joe parduotuvę ir šįkart pasukome Denverio botanikos sodo ir Cesmano parko link. Po pusvalandžio priėjęs parką Rastis pradėjo urgzti, taip mane įspėjo apie gresiantį pavojų. Lėtu judesiu išsitraukiau durklą iš odinių batų aulo ir, pagriebusi kompanioną už kailio, nusitempiau jį link paviljono, kur rasiu geresnį būdą pasislėpti nei stovėti ant plyno lauko. Palengva prisislinkau prie pastato kolonų, kažkuo primenančių Vašingtone esančius Baltuosius rūmus. Pritūpusi prispaudžiau Rastį, kad šis niekur nepabėgtų ir neišduotų, kur mes esam. Jutau, kaip šuva blaškosi nerasdamas sau vietos ir, vos išsivadavęs iš mano gniaužtų, nubėgo miškelio pusėn, palikdamas mane vieną.

Staiga pajutau kažkieno ranką sau ant peties ir greitai pašokau ant kojų. Tai buvo Taileris. Randuotasis vyras, mane užsipuolęs Fort Kolinso istorinėje mokykloje.

– Ką gi aš čia matau, – besišypsodamas žengė

platų žingsnį manęs link, taip visai prisispausdamas prie mano kūno.

– Nesiartink, – paliepiau ir stipriau suspaudžiau durklo rankeną. Virpėjau iš baimės ir jis tą kuo aiškiausiai juto.

Randuotasis lėtu žingsniu sėlino prie manęs, vis tiesdamas savo ranką bandė mane sugriebti.

– Šį kartą neišsisuksi, – nusijuokė.

Tuo pat metu, kažkas mane sugriebė už liemens ir truktelėjo atgal.