Kritusiųju Rūkas

50 skyrius

– Aš puikiai suprasiu ir neteisiu, jei

atsisakysit, – kreipiausi į visus atvykėlius ir tyliai bandydama atlaikyti jų žvilgsnius stebeilijau į kiekvieno akis.

– Kaip mano brolis ir minėjo, tai – mūsų pareiga, – atsidususi mergina paspyrė akmenuką, stovėjusį šalia jos batų priekio. – Nuo ko reikės gelbėti tavo brolį?

– Cherubinų, – už mane atsakė Jeris ir atsistojo greta. – Mes jau turime žmonių armiją, gerai ginkluotą ir jau laukiančią mūsų ženklo, kada bus galima pajudėti.

– Bet ar jie žino kas mes? – paklausė Paskaras.

– Ne, pagal juos, mes esame paprasti, gerai ginkluoti žmonės, – tai pasakius, visų žvilgsniai nukrypo į mane. Turbūt jie manė, kad aš vis dar nenutuokiu, kas jie, bet vos man gūžtelėjus jie toliau kalbėjosi.

– Ji žino tai, ką reikia žinoti, – piktai apžvelgęs draugus Gebas žvilgsniu privertė visus nieko daugiau neklausinėti.

Akivaizdžiai matėsi, kad Gabrielius yra vyriausias, tačiau ne amžiumi, o padėtimi, man kilo mintis, kad gal jis jų vadas ar kažkas panašaus. Jie visi atrodė lyg dievai, neliečiamos būtybės ir puikiai supratau, kad vienas iš angelų mane įsimylėjęs.

– Megan, tavęs kai kas laukia, – niuktelėjęs man į šoną Jeris palinksėjo galva į drugių aptvaro pusę.

Vos pažvelgusi ton pusėn, mano širdis pradėjo daužytis neapsakomu greičiu, mat jos išvydo Semą. Nė nelaukusi pajudėjau atsiradusio draugo link.

– Semai, – kreipiausi vos prisiartinusi tiek, kad jis mane girdėtų. – Nerimavau dėl tavęs, – bet vaikinas įtartinai tylėjo ir neparodė jokių emocijų mane išvydęs. – Semai.

Netikėtai ištarus jo vardą vaikinas susvyravo ir parkniubo veidu į žemę, tiesiai man po kojomis.

– Semai! – surikau prisišaukdama aplinkinių dėmesį. Aplink susibūrė angelai ir gaujos nariai. Nekreipusi į aplinkinius jokio dėmesio pasilenkiau prie vaikino ir pastvėrusi už peties pabandžiau jį atversti ant nugaros. Vos pavykus jį paguldyti ant nugaros aiktelėjau, nes prieš mane gulėjo ne Semas, o kažkoks padaras, iškritusiomis akiduobėmis, o nuo jo sklido klaiki smarvė. Pasibjaurėjusi atšokau nuo gulinčiojo ir nugara atsirėmiau į kažką, stovintį greta.

– Čia jų darbas, – man už nugaros atsklido Jeremieliaus balsas. – Tai perspėjimas, mums nevalia daugiau delsti, – mane suėmęs už pečių vaikinas pabandė išlaikyti ant kojų, nes šios prieš mano valią linko.

– Man reikia eiti, – tyliai sumurmėjau, – aš einu...

Puikiai ir be pagalbos supratau, kad toji žinutė ir akivaizdus perspėjimas skirtas man ir aš negaliu leisti, kad dar kažkas per mane nukentėtų. Tyliai eidama ir palikdama visus užnugary patraukiau pastato, kuriame buvau apsistojusi, pusėn.

Ilgai stebėjau save veidrodžio atspindyje vis klausdama savęs, kaip visi šie įvykiai mane taip sugebėjo pakeisti... Vaizdas veidrodyje buvo lyg iškreiptas trumpametražio personažo atvaizdas – mane stebėjo nušiurusiais ir pasišiaušusiais plaukais mergina, veide iš nuovargio pajuodusiais paakiais, berniukiškais rūbais ir akyse atsispindinčiais baime ir skausmu. Nebebuvau toji mergaitė, kuri visais pasitikėjo ir visiems padėjo, buvau kitokia ir tai mane gąsdino.

Paskutinįsyk apžvelgusi kambarį patikrinau ar į kelionkrepšį įsidėjau visus reikalingiausius daiktus ir pagriebusi žemėlapį patraukiau išėjimo link. Nežadėjau visiems pasakyti, kad išeinu, nes puikiai supratau, kad jie bandytų mane sulaikyti ir tikrai nebenorėjau daugiau nieko į tai velti.

Cherubinams reikėjo manęs – tai jie ir gaus.