Kritusiųju Rūkas

31 skyrius

Ėjome gerą pusvalandį, kol priėjome Denverio zoologijos sodą. Jis buvo apleistas, tačiau narvuose vis dar tūnojo laukiniai sodo gyventojai.Jie atrodė nusilpę, seniai neėdę. Man jų pagailo,norėjosi kažkaip padėti, tačiau neturėjau kaip –maisto šalia nebuvo, o paleisti negalėjau.

– Jau nebetoli, – pertraukė mano mintis Samuelis.

– Gerai, man čia nejauku, – prabilo mama.

Priėjęs roplių pastatą vaikinas sustojo.

– Kai įeisime, leisk kalbėti man, nes Taileris gali pasirodyti kiek grubus su moteriškos lyties atstovėmis.

Taileris. Negali būti. Nejau jis pažįsta tą patį vyrą, kurį aš nužudžiau?

Staiga visi prisiminimai grįžo – kraujo spalva nusidažiusios rankos, negyvas vyro lavonas ant grindinio.

– Ar tau viskas gerai? – paklausė mama.

– Taip. Eime. 

Bandžiau suvaldyti rankų drebulį, kad joniekas nepastebėtų ir giliai viduje vyliausi, kadjis turi omenyje ne tą patį Tailerį.

Pravėręs pastato duris Semas gestu parodė eitiuž jo. Po kelių minučių pradėjome girdėti šurmulį.

– Tailerio nebėra, jį nužudė, – kalbėjo vyriškis.

Tai jis, Džošas, visiems kalbėjo, kad aš nužudžiau jų vadeivą.

– Kas jį nužudė? – paklausė kažkuris iš grupės. 

– Ar tai angelų darbas? – suriko kitas. 

– Ne, – ramiai atsakė Džošas. 

– Tai kas?

– Nesijaudinkit, aš tuo pasirūpinsiu, tas žmogus gaus ko nusipelnęs, – ir jis staiga nutilo.

Tą pačią akimirką, kai išvydo mane, jo žvilgsnis nuslydo į Semą.

 - Samueli, koks netikėtumas, – dirbtine šypsena pasitiko svečią.

– Mano tėvas mirė? – paklausė Semas.

– Tėvas? – tyliai paklausiau netikėdama savo ausimis. – Tu nesakei, kad priklausai gaujai.

– Nebuvo laiko, kai mane užpuolei ir tada,kai gelbėjau tavo kailį, bet ne – aš nepriklausau gaujai, mano tėvas priklausė.

– Užjaučiu, – tarstelėjau, tačiau išgirdusi juoką atsisukau į Džošą palengva einantį mūsų link.

– Kokie vėjai tave pas mus atpūtė? – paklausė jis Semo ir priėjęs arčiau paplekšnojo jam per petį.

– Man reikia jūsų paslaugos, – kreipėsi jis į plikį. – Gal pakalbėkime apie tai privačiai?

– Žinoma.

Vyrai kalbėdamiesi nuėjo iki durų salės gale,mus palikdami vienas tarp gaujos vyrų, kurie žvilgsniais, rodos, galėjo mus nurengti. Mus supogal tuzinas įvairiausių rūšių roplių, pradedant varliagyviais, vėžliais ir net gyvatėmis.

– Visai atitinka gaują, – sušnabždėjau sau po nosimi. 

– Ką ten sakei, mažute? – priėjęs šeriais apaugęs vyras pagriebė mane už rankos.

– Paleisk mane, – pasakiau parodydama, kad jo nebijau.

– Tu čia viena tarp daugybės vyrų, kurie nematė moters jau ilgą laiką, – atsisukusi į mamą pamačiau, kad už jos stovi dar du vyrukai.

– Tik paliesk mus ir pasigailėsi, – pagrasinau.

Vyrukas nusijuokė prisitraukdamas mane dar arčiau ir dar stipriau suspausdamas riešą.

– Arba kas? – nusijuokė. – Nesijausk tokia stipri, nes tokia nesi.

– Gal pabandom?

Vyras dar labiau nusijuokė ir sugriebęs maneuž kaklo susilaukė kumščio į skruostą. Akimirkąvyras susierzino, bet kiek aprimęs nusikvatojo,tačiau aš nesileidau vėl sučiumpama, dėl to pasinaudojusi lengvosios atletikos pratybų metuišmoktais judesiais atsitraukiau nuo jo, jam nėnespėjus susivokti.

– Gerai, gali ir šiurkščiai.

„Jis toks pat, kaip Taileris", – pamaniauir prisiminus jį man susuko žarnas. Vyrukas vėlpribėgo prie manęs ir bandė vožti kumščiu, bet ašišsisukau nuo smūgio, spyriau koja į stuburo linkįir vos jam susvyravus alkūne trenkiau į galvą. Šisparkniubo ant grindų.