Šviesa Tamsoje

57

Pajaučiau sodrų kraujo skonį burnoje, tačiau nepaisant to kuo greičiau atsikėliau ir pradėjau bėgti.

- Užblokuokite pagrindinį įėjimą, - tik tiek spėjau išgirsti iš Vilo. Viskas vyko žaibišku greičiu. Puikiai žinojau, jog pažeidžiu savo darbo etiką ir pagrindines taisykles, todėl jie darys viską, kad sulaikytų mane.

Vos tik pribėgau prie pagrindinio ligoninės įėjimo, kelią man užtvėrė du juodai apsirengę apsauginiai. Pažinojau juos. Tai buvo vyrukai, kurie dirbo keliais aukštais žemiau vakariniame pastate.

Staigiu rankos mostu iš savo užpakalinės kostiuminių kelnių kišenės išsitraukiau ginklą ir nukreipiau į vieną iš jų, kuris stovėjo arčiau durų rankenos.

- Aš esu agentas Meinas, - užtikrintai pasakiau. - Pasitrauk man iš kelio, - ramiai pabrėžiau, kai už savęs išgirdau užtaisyto ginklo garsą.

- Manai, jog dirbant žvalgyboje gali būti didvyriu? - paklausė Vilas. Nenuleisdamas ginklo šiek tiek pakreipiau savo galvą ir pamačiau du į mane nusitaikiusius ginklus. Iš viso buvau apsuptas penkių žmonių, kurie mane įkalino nejudėti iš vietos. Buvau pagrindinis savo komandos taikinys, kuris galėjo būti nukautas bet kuriuo momentu.

- Tikriausiai pamiršai, jog visi čia klauso manęs, - priėjęs lėtai pasakė man ir nusišypsojo. Vilas savo rankas laikė kelnių kišenėse ir aš jį pažinojau per gerai, jog būčiau ramus.

- Įskaitant ir tave! - staigiai sušuko ir savo ginklu iššovė pataikydamas man tiesiai į dešinės rankos žastą. Pasinaudojęs mano bejėgiškumu ir krauju srūvančia žaizda greitai nuspyrė šalia manęs dar gulėjusį ginklą.

Vilas buvo vienas iš tų, kuriems nevalia priešintis. Jis buvo vienas pagrindinių visame pastate ir visi jo nurodymai buvo aukščiau visko.

Bandžiau savo rankos pagalba stabdyti kraujavimą, kai Vilas priėjo prie manęs ir su savo visos pėdos jėga patraukė mano delną nuo žaizdos. Į priešingą pusę jis atbloškė ranką ir su savo batu užmynė ant mano kruvino delno. Mano žaizda liko be jokios apsaugos, kraujo rodėsi vis daugiau ir daugiau. Pradėjau aimanuoti iš skausmo. Dešinėje rankoje buvo kraujuojanti šautinė žaizda, o kairę ranką visu savo svoriu traiškė Vilas.

- Juk perspėjau tave, - ramiu veidu, kuris buvo pripildytas pykčio pasakė Vilas. - Paklūsi man!! - staigiai sušuko praradęs kontrolę. Jaučiau kaip mano akyse šiek tiek pritemo, tačiau jokiu būdu nepasidaviau.

- Pone, jis kraujuoja, - pribėgęs vienas iš apsauginių pasakė.

- Nepakankamai, - atsisukęs pasakė Vilas ir atleidęs mano rankos delną nuėjo į kitą pusę. Su viena ranka jis vėl į pasiėmė savo ginklą. Ir vėl primerkiau akis, tačiau nežmoniškas skausmas sugrąžino mane į realybę. Savo priekinio ginklo dalį jis įsmeigė man į žaizdą ir sukamaisiais judesiais toliau ją drąskė.

Pradėjau šaukti iš skausmo, tačiau tai Vilui suteikė tik dar labiau pasitikėjimo ir malonumo.

- Juk žinai, kad aš nepasiduosiu! - pagaliau sušukau. Savo mintyse jau dėliojau scenarijus, kas laukia visų, kurie stos man skersai kelio. Ebė privalo žinoti visą tiesą, tai vienintelis būdas ją susigrąžinti.

Ji žinos visą tiesą, net jei tai ir būtų paskutinis dalykas mano gyvenime.

Po mano netikėtų žodžių Vilas atsistojo ir nukreipė į mane savo ginklą. Paskutinį kartą tokį įniršusį jį mačiau prieš kelerius metus, kuomet nepavyko ilgai planuota operacija „Sevilija". Jis kvėpavo it bulius ir dabar aš mėgavausi tuo vaizdu.

- Tuojau pat į palatą nusiųskite mano išrinktą agentą, nuo šiol jis rūpinsis mergina, - sušuko vis dar savo ginklą nukreipęs į mane.

Vis dar aimanuodamas iš skausmo suėmiau savo žaizdą, tačiau kraujas ir toliau veržėsi pro mano pirštus.

- Nuo šios minutės tu esi oficialiai atleidžiamas vykdyti šią operaciją. Taip pat esi pažeminamas pareigose, - pasakė Vilas ir įsidėjės ginklą nuėjo į mašiną. Dar spėjau pamatyti kaip vienas iš apsauginių jam atidaro mašinos duris ir pajausti, jog mane kažkas pakelia.

o tada.. tamsa..

***

Pramerkiu akis. Ant lubų matau degančias šviesas, jos šiek tiek apakina mane. Prisimerkiu. Išleidžiu menkai girdimą garsą ir rankos pagalba bandau šiek tiek pakilti ir atsisėsti. Bandydama tai padaryti pajaučiu kaip mano pilvo sritį persmelkia skausmas. Nuliūstu, kai prisimenu, jog esu tokia silpna, kad net negaliu pakilti iš lovos.

- Labas rytas! - staiga iš kažkur iššoksta trumpai kirptų tamsiai rudų plaukų savininkas. - Aš Kajus, - manijakiškai nusišypso.

- Kas? - iškreiptu veidu paklausiu vis dar bandydama atsisėsti ant lovos.

- Ka - jus, - suskiemenuoja ir vėl nusišypso. Tai šiek tiek išgąsdina mane.

- Tavo vardas man nieko nesako, - atsakau.

- Ir neturėtų, - atsitraukęs nusišypso ir pradeda vaikščioti po mano palatą. Jis lėtai apžiūrinėja daiktus, atrodo, jog analizuoja kiekvieną detalę. Tada staigiai padeda ir nuėjęs prie kito objekto daro tą patį.

- Nuo šiol aš tave saugosiu, - pasukioja monetą savo rankose, atsisuka į mane ir nusišypso.

- Manęs nereikia saugoti, - šiek tiek sugręžiu dantimis ir pakeliu balsą.

Kajus lėtai prieina prie manęs ir pasilenkęs žiūri į mano akis. Jo akys taip pat nukrypsta į šalia mano kairės rankos esantį stovą.

- Jeigu neklystu.. trys kraujo maišeliai, - pavarto akis ir vėl pažiūri į mane. - Nepasakyčiau, - kvailai nusišypso.

- Kas atsitiko Meinui? - atsitokėjus paklausiau.

- Žemai puolęs agentas Meinas? - sarkastiškai paklausė vėl vaikščiodamas po palatą. - Sakykim, interesų konfliktas, - vis dar tyrinėdamas palatą paklausė.

- Kaip suprasti? Koks agentas? - sutrikusi paklausiau.

- Shh. Labai daug klausimų, o tu tik ką tik sugrįžai iš numirusiųjų, - nusišypsojęs pasakė. - Juokauju, - iškėlė pirštą.

Nusiklojau savo antklodę ir pabandžiau vėl atsistoti, tačiau skausmas surakino mane. Buvau priversta gulėti ir... šūdas, nė pati nežinojau kiek visa tai truks. Supratau tik tai, kad kažkas su manimi žaidžia nešvarius žaidimus.

Sušikti agentai? Suknista sargyba šalia manęs? Kas po velnių čia darosi? Džeimso Bondo filmas?

- Gal gali pagaliau pasėdėti, erzini mane, - pakėliau balsą, kai vaikinas vis nesiliovė vaikščiojęs.

- Teks priprasti, - sustojo ir pusiau nusišypsojo.