Šviesa Tamsoje

34

Buvau ištikta šoko. Tikrai.. Nesuvokiau, kaip Jis galėjo šitaip pasityčioti iš manęs. Šią minutę nekenčiau Meino labiau už viską. Ir kas po velnių Jis galvoja esąs? Šiuo metu būčiau galėjusi išdaužyti aplinkui viską, kas tik pakliūtų po ranka.

- Ebe, - staiga išgirdau pažįstamą balsą.

Na ir šūdas, šiandiena tikrai ne mano diena. Prieš pat mano akis iš kažkur išdygo Džefersono „pasididžiavimas". Direktorė vilkinti juodą suknelę stovėjo priešais mane ir buvo įsistebeilijusi į mano akis. Tai tik dar labai paskatino tvinkčioti mano smilkinius.

- Ar neturėtum būti pamokoje? - staiga paklausė.

- Tiesa ta, jog kuo skubiau turiu grįšti namo, - išsisukau. Pajaučiau kaip mano delnai pradėjo prakaituoti, o akys sukiotis tai į vieną, tai į kitą pusę. Stengiausi išvengti Jos žvilgsnio.

- Ar viskas gerai? - pasiteiravo ir paėmė mane už rankos.

Paleisk, pagalvojau...

- Taip, viskas gerai, nėra dėl ko nerimauti, - atsakiau ir išspaudžiau dirbtinę šypseną.  - Jau eisiu, - greitai išlemenau ir atsitraukusi nuėjau į priešingą pusę. Meluoti niekada nemėgau, tai nebuvo gerai, tačiau būtent tokiose situacijose tai atleistina.

Koridoriaus laiptais nusileidau į mokyklos biblioteką. Vis dėlto privalėjau po dabar vykstančios pamokos grįšti į istorijos klasę ir parašyti pirmąjį atsiskaitymą pas naująjį mokytoją. Guodžiau save, jog liko tik nedaug laiko iškęsti šioje mokykloje.. Na, iš tikrųjų tai visai manęs nepaguodė. Užėjusi ir atsisėdusi prie stalo gale nusiėmiau savo striukę ir pasidėjau tašę.

Po kelių minučių jau klaidžiojau visai kitame amžiuje. Dar niekada nebuvo taip sunku susikaupti kaip dabar. Galva vis nenustojo skaudėti, o beprotiškas troškulys dar labiau vargino mane.

Alkoholis tikrai ne man, dar kartelį tuo įsitikinau.

Iš visų jėgų stengiausi skaityti ir bent ką nors įsminti. Buvo keista, bet sekėsi visai neblogai. Nepaisant to, jog buvo milijonas datų ir be galo daug svarbių įvykių, pavyko įsiminti pačius reikalingiausius ir būtiniausius. Visada mėgau istoriją, net jei ir nebūčiau skaičiusi vadovėlio, žinojau, jog nenuvilsiu savęs. Buvau viena iš geriausių klasėje, kuri supranta istoriją. Beveik kiekvieną kartą prieš pristatant projektus gaudavau gal bent dešimt skirtingų žinučių su prašymais padėti. Tai vertė mane jaustis gerai, bet tuo pačiu ir labai erzino.

Ir taip praėjo dvidešimt..

.. dešimt

.. ir dar dvidešimt minučių..

Buvau taip įsijautusi skaityti istorijos vadovėlį, jog net negirdėjau skambučio į pertrauką. Mane pažadino vienas po kito į biblioteką einantys mokiniai. Kuo skubiau apsimoviau striukę ir rankose laikydama knygą netrukus vėl stovėjau prie kabineto durų.

Staiga dar sykį pajaučiau, kaip mano krūtinę užlieja nerimo banga.

- Padaryk tai, - tyliai sau pasakiau ir giliai iškvėpusi atidariau duris.

Meino žvilgsnis iš karto nukrypo į mane.

- Norėjau parašyti atsiskaitymą, - greitai numykiau.

- Sėskis, - ramiu tonu pasakė ir iš stalčiaus išsiėmė kelis lapus. Negalėjau atsistebėti, kaip Jam pavyko išlikti tokiam ramiam, pavydėjau to. Atsisėdusi keliais suolais toliau pastebėjau, kaip mokytojas ateina prie manęs.

Jis lėtai padėjo mano kontrolinį ant stalo ir šiek tiek nužiūrėjęs mane nuėjo atgal prie savo stalo.

Nuleidau galvą ir greitai peržvelgiau klausimus. Pajaučiau, kaip per mano kūną vėl perėjo šiurpuliukai, kurie nieko gero nežadėjo. Tai tikriausiai tik sapnas ir vėl guodžiau save.

Atsiskaitymo klausimai buvo visai kitokie nei aš mokinausi iki šiol. Klausimai neturėjo nieko bendro su tuo, apie ką buvo paskutinė išdėstyta tema, o turėjome rašyti būtent iš jos.

- Tai visai kiti klausimai, - pakėlusi galvą pradėjau. Jaučiau kaip tuojau pat mirs mano paskutinė nervų ląstelė.

Meinas, kuris tuo metu kažką rašė į baltą popierių, padėjo savo tušinuką ant stalo, pakėlė galvą į mane ir sukryžiavo savo rankas.

- Geras mokinys turi žinoti viską, argi ne taip? - nukreipęs savo ledinį žvilgsnį paklausė.

Jis ir vėl tai padarė. Sugniaužiau savo kumštį ir pajaučiau, kaip pradeda kauptis ašaros.

Privalėjau nusiraminti, privalėjau. Jis mėgavosi tuo ir aš nenorėjau suteikti Jam dar daugiau malonumo. Su lyg šiais žodžiais sau mintyse nuleidau galvą ir pradėjau rašyti viską, ką atsiminiau.. Tiesiog iš galvos. Norėjau kuo greičiau viską pabaigti ir dingti.

Laikas praėjo greičiau nei maniau, nes pažvelgusi pro langą jau mačiau tamsą. Greitai atsistojau ir mokytojui ant stalo padėjau savo atsiskaitymą.

- Keturi, - staiga pasigirdo Meino balsas man jau stovint prie durų. Lėtai atsisukau į Jį.

- Jūs net nespėjote peržiūrėti mano darbo, kaip galite taip tyčiotis? - neapsikentusi atsakiau. Nesuvokiau kaip iš dešimties balų sugebėjau gauti tik keturis, tuo labiau kaip įmanoma įvertinti darbą per tris sekundes?

- Įmanoma viskas, jei tik yra noro, juk Tu turėtum gerai tai žinoti, ar ne, panele Wein? - pakėlęs galvą į mane atšovė.

- Ko Tau reikia iš manęs? Ko Tu nori? - pakėliau balsą ir visaip stengiausi tramdyti ašaras.

- Man reikia tik vieno dalyko, tik vieno, - nutęsė.