Šviesa Tamsoje

28

PO 3 MĖNESIŲ

*

- Labai džiaugiuosi, kad pagaliau sugrįžai į Džefersoną, Ebe, - pasveikino tamsiai mėlyną suknelę vilkinti direktorė. - Didžiuojuosi Tavimi, kad nepasidavei nepaisant visko, ką teko patirti, - pridūrė šiek tiek nusišypsodama.

- Ačiū Jums, galbūt jau galėčiau grįšti į pamokas? - paklausiau susidrovėjusi.

- Taip, žinoma, mokslai padės Tau pamiršti viską, kas nutiko, - pasakė ir suėmė mano ranką.

- Tikrai taip, viso gero, - nusišypsodama atsakiau ir išėjau iš kabineto, kuris buvo tokio dydžio, kaip mano namo svetainė. Uždariusi kabineto duris atsirėmiau į sieną ir nuleidusi galvą atsikvėpiau. Jaučiausi labai nejaukiai, visiškai atpratau nuo mokyklos. Iki mokslo metų pabaigos buvo likę tik pusę metų ir aš jaučiau kaip kuo greičiau noriu pradėti naują gyvenimą.

- Ir ką gi čia matau? - nusijuokė Rinė, kuri stovėjo man už nugaros.

- Kodėl Tu ne pamokoje? - atsisukusi paklausiau.

- Rimtai? Prieš kelias sekundes suskambėjo skambutis į pertrauką, tik nesakyk, kad negirdėjai, - pradėjo kvatotis. - Nesvarbu, ateik čia, pasiilgau Tavęs, - pasakė ir apsikabino mane. Ji buvo tikrai labai šiltas ir mielas žmogus, turėjau kelias pamokas kartu su Ja ir tikrai nesigailiu susipažinusi. Rinė buvo viena iš tų nedaugelio, kuri sugebėdavo pakelti nuotaiką, net kai norėdavau verkti.

- Džiaugiuosi, kad turiu Tave, - pasakiau Rinei, kuri po šių žodžių dar labiau mane suspaudė.

- Klausyk, ar girdėjai gandus, kad Ponas Lemisteris žada palikti Džefersoną? - išpyškino.

- Ponas Lemisteris? Kodėl? - išpūčiau akis.

- Vieni sako, kad tai dėl Jo sveikatos, o kiti šnabždasi, kad Jis jau senai nori išeiti dėl Ponios Miter, - atsakė.

Negalėjau patikėti, jog geriausias mokyklos mokytojas ruošiasi išeiti. Ir kodėl būtent šiais metais, kurie man yra paskutiniai? Ponas Lemisteris buvo istorijos mokytojas, tiesiog dievinau kiekvieną Jo pamoką. Jis buvo nepakartojamas, tik Jam vieninteliui pavykdavo prikaustyti ir taip sudominti kiekvieną, jog pasibaigus pamokai nenorėdavome išeiti iš kabineto. Kad ir kaip būtų gaila, tačiau taip.. Jis jau buvo senas, matydavome, kaip Ponas Lemisteris šlubuodavo su savo dešine koja. Jis visada mus ramindavo, kad viskas yra gerai, tačiau kai rytais matydavome Lemisterio skausmu persmelktą veidą, supratome, jog tai rimta. Lemisteris tikrai buvo atsidavęs, dažnai kartodavo, jog pagrindinis Jo gyvenimo tikslas perduoti jaunajai kartai kuo daugiau žinių, taip pat juokaudavo, kad Džefersonas taip lengvai Juo neatsikratys.

- Galbūt tai tik gandai.. Labai tikiuosi.. Vis dėlto noriu gerai išlaikyti istorijos egzaminą, - pasakiau.

- Visi norime to paties, - pritarė. - Ir taip, jau turiu eiti, iki! - mojuodama nubėgo link išėjimo.

- Iki, - sumurmėjau ir vos atsigręžusi jau nebemačiau Rinės. Šiandiena mano mintys skraidė kitur.

Neilgai trukus nuėjau prie veidrodžio ir persirišau savo plaukus. Į juodus džinsus susikišau marškinėlius, pasitvarkiau rankinę ir nuėjau link spintelių. Vos tik praėjusi koridoriuje išgirdau, kaip keli mokiniai kažką pradėjo šnabždėtis. Net neabejojau, kad tai buvo apie mane ir mano didįjį sugrįžimą. Po truputį pradėjau priprasti ir nekreipti dėmesio. Šį kartą norėjau susikoncentruoti tik į mokslus ir pamiršti viską aplinkui mane. Atsirakinusi spintelę puoliau ieškoti anglų kalbos vadovėlio.

- Šūdas, - nusikeikiau. - Tų prakeiktų knygų čia milijonas, - kalbėjausi su savimi.

- Šimtas metų, - išgirdau tą patį įkyrų vyrišką balsą.

Tai buvo vienas iš populiauriausių mokyklos vaikinų vardu Dženis. Jis visada galvodavo, kad gali gauti ką nori ir elgtis kaip nori, todėl kaip ir dauguma nemėgau jo. Šiek tiek privėrusi spintelės duris pasukau galvą į jo pusę ir nieko neatsakiau.

- Tai labas, - pakartojo šiek tiek susigėdęs.

- Labas, - atsakiau lediniu žvilgsniu ir toliau kuičiausi tarp begalės knygų.

- Žinau, kas atsitiko, - nutęsė.

- Puiku, - neleidau jam tęsti toliau ir pratariau.

- Klausyk, galbūt sutiktum nueiti su manimi į mano geriausio draugo vakarėlį? Vyks rytoj. Bus tikrai linksma, prasiblaškysi, Tau šito tikrai reikia, - pasakė.

- Ačiū, kad rūpiniesi, bet atsisakysiu, - atsakiau šaltai.

- Nepasigailėsi, - pašnibždėjo ir priėjo arčiau manęs.

- Tiesiog pasiūlyk tai savo aplinkos merginoms, - atsisukusi pasakiau ir užtrenkusi bei užrakinusi spintelės duris išėjau.