Šviesa Tamsoje

35

Užgniaužiau kvapą ir laukiau, kas bus toliau.

- Ko daugiau gali norėti mokytojas? - pravėrė savo lūpas. - Noriu kuo geresnių rezultatų, Ebe, - pasakė.

Visiškai pasimečiau. Nežinojau, kokius žaidimus Jis su manimi žaidžia, bet nebenorėjau, jog tai tęstusi ilgiau. Po kelių sekundžių prisiverčiau apsisukti ir tuojau pat palikti mokytojo klasę. Užtrenkusi duris kuo greičiau nusileidau į apačią, kur manęs laukė kita pamoka.

Meinas varo mane iš proto, nekenčiu Jo ir viso šito pasityčiojimo. Vyliausi, jog rytoj yra sekmadienis, nes tai reiškė, jog pagaliau galėsiu pailsėti nuo Džefersono bent vieną dieną. Vienintelis dalykas dėl ko nemėgau šitos mokyklos buvo tas, jog privalėjome į mokyklą eiti ir šeštadienį. Tiesa pasakius šeštadieniais turėdavome tik dvi pamokas, tačiau tai vargino.. Labai.. Negalėjau skųstis tuo, jog mokausi čia. Džefersonas yra kiekvieno vaiko svajonė, čia patenka tik geriausi arba tie, kurie pasiruošę mokėti labai didelius pinigus.

Kai pirmą kartą pamačiau savo pagrobėją stovintį prieš mane po šitik laiko nieko gero nesitikėjau, juk buvo net kvaila tikėtis.. Bet viso to, kas vyksta dabar buvo per daug. Jis keršija man, jaučiu tai. Keršija nežinodamas dėl ko buvau priversta taip pasielgti. Buvau įsitikinusi, jog yra kažkas daugiau, Meinas tikrai turi planą, kuriame didelę dalį užimu aš.

Nežinojau ar Jo širdis vis dar pradeda plakti smarkiau pamačius mane, labai abejojau tuo, tačiau neklydau savo jausmais.. Ir tai tik toliau sėkmingai mane naikino.

- Po velnių, kas atsitiko? - staiga sušuko Rinė pribėgusi prie manęs.

- Tiesiog pavargau, neišsimiegojau, - atsakiau ramiu balsu.

- Ar tai dėl to, jog praleidai pirmąjį testą pas mokyklos gražuoliuką? - meiliai pasakė ir su alkūne švelniai trenkė į mano ranką.

Rinė tik dar labiau suerzino mane ir aš nieko neatsakiusi nuėjau prie muzikos klasės durų. Visada daug ir nuoširdžiai bendraudavau su Ja, tačiau dabar norėjau pailsėti. Mano galva ūžė nuo šimto minčių, kurios šakojosi dar į keliasdešimtį.

- Turiu Tau gerą naujieną! - staiga vėl tas pats balsas sušuko. - Nebus muzikos pamokos, - vėl pasakė ir tai privertė mane sureaguoti. Greitai atsisukau į savo draugę ir pamačiau Jos plačią šypseną.

- Tikrai? Tuomet einu namo, - ramiai atsakiau ir jau ruošiausi eiti, kai netikėtai Rinė sustabdė mane.

- Palauk, eisime į valgyklą, pasiilgau Tavęs, - pasakė ir tai privertė mane bent šiek tiek pasijausti geriau.

**

Nusipirkau savo mėgstamiausią šokoladinę bandelę su arbata. Nebuvau labai smarkiai išalkusi, ko nepasakyčiau apie savo draugę. Sėdėdama prie stalo iš tolo pamačiau prie manęs artėjančius šviesius plaukus ir tą patį mėgstamiausią pilką Rinės mėgztinį su kapišonu. Rinė bendraudavo su visais, išties labai draugiškas žmogus, tačiau jaučiau, kad aš Jai buvau artimiausia. Džiaugiuosi, jog turiu Ją, net jei ir kartais norėdavau pabūti viena.

- Kaip gali nusipirkti tik arbatos ir vieną bandelę pietums? - išsproginusi akis sušaukė pasidėjusi ant stalo vištienos kepsnį su ryžiais.

- Tiesiog neturiu apetito, - atsakiau.

- Klausyk, matau, jog Tau kažkas neduoda ramybės. Tiesa pasakius.. Pasikeitei po viso to, kas Tau nutiko, - Rinė nedrąsiai prasitarė ir nuleido galvą. Supratau Ją ir pati puikiai tai žinojau. Tiesiog neradau išeities, o galbūt nenorėjau surasti..

- Tikrai nenoriu, kad suprastum mane klaidingai, - pradėjau. - Nenoriu, jog galvotum, kad nevertinu Tavęs, viskas ne taip.. Aš tiesiog, tiesiog.. - pasakiau kai netikėtai Rinė nutraukė mane.

- Pažiūrėk! - tyliai sušuko ir galvos mostu parodė į netoliese buvusį mokytojų stalą.

Mano kūnu perėjo šiurpuliai, atrodė, jog elektros srovė perbėgo per mano nugarą. Ne. Šūdas.. Tai neįmanoma, bandžiau raminti save. Meinas sėdėjo prie to paties stalo su viena iš gražiausių mokyklos mokytojų ir meiliai šnekučiavosi bei juokavo. Nežinau kas tuo metu man pasidarė, bet norėjau tiesiog prieiti prie Jo ir pasakyti, kaip stipriai Jo nekenčiu. Meinas melavo man, visiškai tuo įsitikinau.. Jis melavo man ir dabar grįžo, jog dar labiau mane įskaudintų.

- Atrodo greitai turėsime naują mokyklos porelę, - nusijuokusi pasakė Rinė. Jaučiausi taip blogai, kad nesugebėjau pasakyti nė vieno žodžio. Kažkas tarsi suparalyžiavo mane iš vidaus.

- Kas Tau? - vėl pasiteiravo, kai iš manęs nesulaukė jokio atsako.

Buvau pasiruošusi kuo greičiau susirinkti daiktus ir dingti iš čia, kai mano žvilgsnį sustabdė trys juodai apsirengę vyrai, kurie ką tik įėjo į valgyklą. Buvau tikra, kad esu mačiusi Juos ir anksčiau.

Nuleidau galvą ir užmerkusi akis pabandžiau prisiminti.