Šviesa Tamsoje

4

Šalta.. Beprotiškai šalta... Atgavau sąmonę kažkokiame apleistame name.. Kambarys kuriame sėdėjau buvo beprotiškai tamsus. Vis dar sukosi galva nuo tada, kai mane apsvaigino. Visiškai neturėjau jėgų, nesupratau nieko. Kodėl aš čia? Kas atsitiko? Kodėl būtent man? Tūkstančiai klausimų nedavė man ramybės. Nežinojau net kiek dabar valandų. Bijojau net pagalvoti, ką dabar jaučia mano šeima ir draugai. Jie tikriausiai jau manęs pasigedo. O Dieve. Buvo taip baisu, neįstengiau net šaukti. Manęs taip pat neapleido mintis, jog daugiau niekada nepamatysiu savo mylimų žmonių. O kas jei mane nužudys tas pats paslaptingas vairuotojas, kuris mano pagrobė. Tikrai, visai pamiršau, Jis tikriausiai kur nors netoliese. Visa virpėjau iš baimės. Nuo per didelio galvojimo ir baimės pradėjo skaudėti galva, tiesą pasakius žodis skaudėti per švelnus apibūdinti, ji tiesiog plyšo. Staiga pasigirdo kaip kažkas lipa laiptais. Ėjimas užtruko gal 20 sekundžių. Turėtų būti didelis namas, pagalvojau mintyse. Širdis kaip pašėlusi daužėsi. Nežinojau, kas dabar man atsitiks.. O gal tai paskutinės minutės, kai esu gyva?

Staiga atsidarė durys. Kartu su jomis į nedidelį kambarį plūstelėjo dar vėsesnis oras.

- Kaip jautiesi? - paklausė vyriškas balsas. Nežinojau, ką atsakyti. Galvojau, jog tuojau pat ištiks širdies smūgis. Nepažįstamasis buvo visas juodas, visiškai. Buvo užsidėjęs ir juodą kaukę, kas mane dar labiau įbaugino.

- Tavęs klausiu, - kiek nervingu balsu pakartojo.

- Gerai, - greitai pasakiau.

- Galva vis dar svaigsta? - pasiteiravo.

- Taip, - atsakiau. Tikriausiai esu ne pirma tokia čia, kuri yra jo auka, pagalvojau. Jis paklausė taip rimtai ir aiškiai, jog tikrai buvo galima suprasti, koks patyręs yra.

- Atnešiau vandens, išgerk, po kelių valandų turėtų praeiti.

Net nežinojau, ką atsakyti. Vis dar drebėjau iš baimės. Staiga prisiminiau, jog mano rankos surištos.

- Mano rankos surakintos, - vėl pasakiau.

- Būtent todėl ir atėjau jas atrakinti. Pasakysiu vieną kartą ir labai aiškiai. Ar esi mačiusi bent vieną rimtą su pagrobimu susijusį filmą?

Palinksėjau.

- Tada žinai, kas būna tiems, kurie bando pabėgti, ar ne?

Su lyg tais žodžiais išsigandau dar labiau, širdis tvinksėjo gal 200 kartų per minutę. Vėl palinksėjau. Jis pradėjo eiti prie manęs, tačiau netikėtai jam iš striukės iškrito cigarečių pakelis. Jis susinervino, tikriausiai tai nebuvo jo plano dalyje. Greitai pasiėmė nuo žemės ir pasidėjo atgal į striukės kišenę. Kai priėjo prie manęs atrišo rankas ir įdavė vandens buteliuką. Pasiėmiau. Jis jau traukėsi raktus ir ruošėsi išeiti, kai sukaupusi visą drąsą paklausiau...

- Kodėl esu čia? - paklausiau.

Kai uždaviau šitą klausimą jis jau buvo prie durų. Į mane net neatsisuko, tačiau išklausė. Jis išsitraukė cigaretę ir žiebtuvėlį. Užsidegė, pradėjo rūkyti ir nusijuokė. Taip nieko neatsakęs išėjo ir užrakino duris. Nežinojau ką galvoti. Gyvenau visiškoje nežinioje. Net nežinojau kiek yra valandų, kadangi visi mano daiktai buvo dingę. Nuo milžiniško galvos skausmo pradėjo pykinti. Kuo greičiau pradėjau gerti vandenį. Išmaukiau iki paskutinio lašo. Sėdėjau ant didelio balto čiužinio. Jis buvo toks nešvarus, galbūt neskalbtas 5 metus. Vis dėlto privalėjau kur nors padėti galvą, nes buvau labai pavargusi. Buvo labai nemalonu, bet kito varianto net neturėjau. Atsiguliau ir įsižiūrėjau į vieną tašką. Galvoje sukosi tik viena mintis, kas toliau? Nežinojau, kas bus, bet tikėjau likimu. Vadinasi toks yra mano likimas. Nepastebėjau, kaip akys pradėjo merktis. Man tikrai reikėjo miego.