Šviesa Tamsoje

17

- Nieko nedaryk, kitaip kankinsiuosi visą gyvenimą, - pasakiau Jam.

- Aš tik noriu, kad atleistum man už viską. Labai prašau. Nieko daugiau neprašau, tik Tavo atleidimo, Ebe, - susijaudinęs pasakė ir vis dar žiūrėjo į mano akis. Supratau, kad kalba rimtai.

- Kad aš jau atleidau, - nuleidusi galvą pasakiau ir bandžiau sulaikyti ašaras.

- Kas dabar bus? Ką darysi Tu? - vėl pakėlusi galvą pasiteiravau.

- Tikriausiai išvažiuosiu, - šyptelėjęs atsakė ir pasitvarkė plaukus.

- Kodėl negalime padaryti taip, kaip norėjai? Kodėl taip staigiai pasikeitei? - nepasidaviau.

- Tai neįmanoma, Ebe. Negaliu griauti Tavo gyvenimo, negaliu, - pasakė.

- Tada kam buvo visi tie bučiniai, visi gražūs žodžiai? - vos laikydamasi paklausiau.

- Jausmai užvaldė mane, dar niekam niekada nejaučiau to, ką jaučiu Tau ir tai žudo mane, - atsakė M.

- Tada kodėl negalime tiesiog.....

- Nieko nesakyk, - pertraukė mane. - Megaukimės šia akimirka, - pasakė ir švelniai nusišypsojo. Mačiau kaip Jam buvo sunku, bet Jis mokėjo tai gerai slėpti. Jis artėjo prie manęs ir supratau, kad nori pabučiuoti mane. Vėl. Beprotiškai to norėjau, bet negalėjau.. Labai kankinausi. Atstūmiau M ir bandžiau nueiti toliau.

- Palauk, - pasakė ir paėmęs už rankos sulaikė mane. Supratau, jog dabar niekur nepabėgsiu ir tai vis tiek įvyks. Jis atsuko mane į save ir su kita ranka apkabino mane per liemenį. Jo lūpos artėjo prie manųjų, bet aš nepasidaviau. Su abejom rankom bandžiau išsilaisvinti ir patraukti M rankas. Jis buvo stipresnis ir Mūsų lūpos susilietė. Atsakiau Jam tuo pačiu, tai buvo nepakartojama. Negalėjau net galvoti, jog tai paskutinis kartas, kai esu su Juo. Bučinys tęsėsi beveik minutę. Kai viskas pasibaigė M nusisuko ir pakėlė galvą į viršų. Susidėjau rankas ir likau stovėti nuleidusi galvą. Vis dar tikėjausi, jog tai tik sapnas, jog viskas bus gerai. Deja, realybė buvo kitokia.

- Turiu Tave čia palikti, Jie greitai suras Tave, - pasakė atsukęs man nugarą. Mano širdis vėl pradėjo daužytis.

- Juk negali taip pasielgti, prašau, - nesulaikydama ašarų išlemenau. M nieko man nebeatsakė. Jis tik pasuko galvą į mano pusę ir greitai nuėjęs įsėdo į mašiną. Užvedęs variklį žaibiškai pradingo iš mano akiračio. Spėju važiavo 180 km/h greičiu.

Jaučiausi taip blogai, kad net nemoku to apibūdinti. Stovėjau ir verkiau. Ir taip nebuvo paprastas verksmas. Ašaros tiesiog riedėjo mano skruostais, kaip vandens lašai ant lango per liūtį. Dar niekada gyvenime neverkiau taip, kaip dabar. Negalėjau patikėti, kad likau viena, kad Jis išvažiavo. Man pasidarė bloga ir aš atsisėdau ant asfalto.

***

Atsibudau ligoninėje. Vaizdas liejosi, tačiau įžiūrėjau palatoje stovinčias dvi seseles, gydytoją, policininką. Neprisiminiau, kaip čia atsidūriau, viskas buvo lyg sapne. Vienu akies kampeliu pastebėjau, kaip lėtai laša lašelinė.

- Kaip jaučiates, panele? - pasiteiravo gydytojas.

- Šiek tiek silpna, bet atrodo viskas gerai, - atsakiau pasukusi galvą į gydytoją. Su lyg šiais žodžiais gydytojas atsisuko į policininką ir palinksėjo galva. Tada visi išėjo iš mano palatos ir su manimi liko tik policininkas. Žinojau, kas dabar laukia manęs. Prisiminiau M žodžius.

- Aš esu komisaras Berinas Vornas. Tiriu Tavo bylą ir tikriausiai žinai ko klausiu Tavęs. Ebe.. Jis yra labai pavojingas nusikaltėlis, negaliu Tau visko pasakoti, bet patikėk manimi.. Ar matei Jo veidą, ar atsimeni ką Jis kalbėjo, su kuo buvo? Bent menkiausia detalė, bent vienas žodis gali būti naudingas, - išrėžė.

- Palikite mane ramybėje, aš nieko nežinau. Noriu tik pamiršti visa tai, - pasakiau tuščiu žvilgsniu. Vaistai darė savo.

- Suprantu Tave, tačiau labai prašau, pasistenk. Dėl savo Tėčio, net neįsivaizduoji, ką Jam teko patirti.
Policininkas niekaip nepasidavė. Ačiū Dievui Jo tardymą nutraukė skambutis.

- Meinas? Ar jau radote Jį??