Šviesa Tamsoje

44

Nulipau laiptais žemyn ir nusivaliau ašaras. Daugiau nebenorėjau kentėti ir buvau pasiruošusi viską ištverti viena. Pravėrusi lauko duris pamačiau, jog labai smarkiai lija. Negana to dar ir nežinojau, kur randuosi. Norėdama parvažiuoti namo pradėjau visur ieškoti savo mobiliojo telefono. 

- O ne, - pasakiau sau mintyse. Mano telefonas buvo paliktas Meino bute, tą tikrai labai gerai žinojau. Nieko nelaukusi nuskubėjau prie Jo buto durų ir piktai pasibarškinau. Žinoma, Jis nebuvo vienas iš tų, kuris greitai atidarytų jas, todėl trinktelėjau dar kartą. Mano širdis vėl pradėjo stipriau plakti, tačiau visas susijaudinimas dingo, kai mokytojas pagaliau duris atidarė. 

- Grąžink mano telefoną, - susidėjusi rankas griežtai pasakiau, tačiau Jis tik žiūrėjo į mane ir nieko nesakė. Atrodė, jog Meinas tapo dar labiau apsvaigęs. 

- Neketinu to daryti, - ramiai atsakė ir to visiškai užteko, jog prarasčiau kontrolę. 

- Dar pasižiūrėsim, - iš džinsų kišenės išsitraukiau raktą iškeldama Jam prieš veidą. - Jei manai kad gali daryti ką tik nori su mano daiktais, tai kodėl negaliu aš? - pridėjau ir nubėgau tiesiai prie Meino mašinos. Viskas ką tuo metu jaučiau buvo begalinis pyktis ir noras atkeršyti. Pribėgau prie Meino automobilio ir negailestingai pradėjau braižyti ją.. Visur.. Kur tik papuolė. 

- Ką po velnių čia darai? - Meinas atsekė mane ir stipriai suėmęs ranką atsuko į save. Jau tuo metu pajaučiau pergalę ir pabandžiau išsilaisvinti, tačiau man nepavyko. Jis buvo piktas ir tai mane vertė dar labiau džiūgauti.

- Manai kad vienintelis gali nustatinėti taisykles? - dar kartą pasipriešinau išrėždama į veidą savo žodžius. Savo kita ranka bandžiau ištrūkti, kai Jis greitai mane pabučiavo priverstadamas krūptelėti. Vis dar negalėdama suvokti bandžiau atsispirti tam, ko neturėjo būti, tačiau po kelių sekundžių pasidaviau. Jis laikė mane taip agresyviai, jog buvau bejėgė, tačiau Meino lūpas sakė ką kitą. Jo bučinys buvo švelnus, pirmas toks po šitiek laiko. Dabar buvome tik mes ir euforiją sukeliantys prisiminimai. Visa tai truko neilgai, nes abu žinojome, jog tai nebuvo plano dalis. 

Meinas paleido mane ir atsitraukęs nusisuko susiimdamas viena ranka už veido. Likau stovėti prie Jo mašinos su tais pačiais raktais savo rankoje, su kuriais ką tik pridariau nemenkų nuostolių jos savininkui. Abu buvome šlapi nuo lietaus, kuris tiesiog žliaugė.

- Grąžink, kas priklauso man, - paliepiau. Tuo metu Jis lėtai atsisuko į mane. Jo akyse galėjau pastebėti arogancijos gaidelę, kuri dar labiau supykdė mane. Jis šiek tiek pakėlė savo galvą prieš mane ir iš švarko kišenės išsitraukęs mano mobilųjį iškėlė jį į viršų. Nieko nelaukusi drąsiais žingsniais nuėjau ir iš Meino rankų tiesiog išplėšiau kas priklausė man. Apsimečiau, jog nieko neįvyko todėl apsisukau eiti tolyn, kai vėl išgirdau mokytojo balsą.

- Mano žmogus parveš Tave namo, - šaltai pasakė. 

- Nepasitikiu Tavo žmonėmis,  - atsisukusi pasakiau. Visa tai skambėjo kaip beprotybė. Nejaugi Jis tikrai mano, kad gali mane kontroliuoti? Galbūt visa tai buvo tik noras mane apsaugoti, tačiau aš to nenorėjau. 

- Klausysi manęs, - priėjęs vėl suėmė už rankos. 

- Nedrįsk man įsakinėti, - sugriežiau dantimis. 

- Nejaugi pamiršai, jog Tavo likimas mano rankose? - pasakė man tiesiai į akis. Su lyg šiais žodžiais norėjau Jį tiesiog pribaigti. Dar niekas niekada nebuvo manęs taip įsiutinęs. 

- Nejaugi pamiršai, jog bet kada direktorei galiu iškloti visą tiesą apie Tave? - atsikirtau. Pajaučiau, kaip Meinas paleido mano ranką ir atsitraukęs nusivalė nosį šyptelėdamas. 

- Ir kaip manai kuo Ji patikės? Paika mokine ar puikią reputaciją turinčiu mokytoju? - vis dar šypsodamasis pasakė. 

- Kad Tu žinotum, kaip stipriai Tavęs nekenčiu, - išrėžiau pati nesuprasdama savo žodžių. - Nekenčiu visko, kas primena Tave. Visada mylėjau Tave, laukiau Tavęs kiekvieną dieną, net neįsivaizduoji, ką man teko iškęsti.. Ir štai vieną dieną Tu atsirandi ir pradedi kaltinti mane dėl savo klaidų, nors puikiai žinojai, kad negalėjau kitaip pasielgti. Aš tiesiog tikrai negalėjau.. ir Tu tai žinai, - pasakiau. - Man nereikia Tavo pagalbos, daugiau niekada nebandyk artintis prie manęs, Meinai, - išrėžiau. Tai buvo paskutinis mano sakinys, kuomet išgirdau vyrišką balsą. 

- Aš pasiruošęs, kur važiuosime? - į Meiną kreipėsi tvarkingai apsirengęs jaunas vaikinas. Visų pirma atkreipiau dėmesį į Jo šviesiai rudus garbanotus plaukus, kurie atrodė labai mielai. Jis taip pat dėvėjo rudą odinę striukę ir šviesiai mėlynas kelnes. 

Po mano žodžių Meinas vis dar žiūrėjo į mane. Buvau tikra, jog mano žodžiai bet dalele palietė Jo širdį. Po kelių sekundžių Jis vis dar niūriai žiūrėdamas į mane prakalbo.

Abu žinojome, kad jaučiame tą patį, tačiau buvome per daug užsispyrę.   

- Parvešk Ją namo, - pasakė. Šviesiaplaukis nuėjo prie savo mašinos ir atidarė jos dureles. Dar šiek tiek išlaikiau žvilgsnį su mokytoju. Mes abu laukėme. Laukėme ir tikėjomės, tačiau aš apsisukau ir nuėjau į mašiną. 

Sėdėdama pro langą galėjau įžvelgti tik krintančius lietaus lašus. Jaučiausi geriau, nes dangaus dėka buvau ne viena.