Šviesa Tamsoje

32

Jo balsas tiesiog rėžė mano mintis. Buvo sunku suvokti, jog vaikinas su kuriuo patyriau tiek daug dabar tapo mano mokytojas. Tai kažkas neįmanomo. Mūsų pabaiga nebuvo laiminga ir aš galėjau suprasti Jo elgesį, tačiau pasielgiau taip ne dėl to, jog nebenorėjau Jo, privalėjau pasielgti taip dėl savo artimų žmonių. Nenorėjau visą gyvenimą gyventi baimėje.

Baimėje? Tas jausmas vėl grįžo, kuomet Jį išvydau. Bijojau to, kas vėl atsitiks, nes jaučiau, jog niekas geruoju nesibaigs. Su lig šia minute galėjau nueiti pas mokyklos direktorę ir iškloti visą tiesą, bet.. Nenorėjau to, man tai buvo nereikalinga. Viskas, ko trokštu, yra pabaigti mokyklą kuo geresniais pažymiais. Nenorėjau veltis į papildomus skandalus, tiesiog norėjau pamiršti visą negatyvą aplink mane.

Ką jau kalbėti apie Tėtį.. Jis to negalėjo sužinoti, tik ne Jis.

Viduje tiesiog klykiau ir svaidžiau daiktus. Galvoje sukosi milijonas klausimų.

Kaip po galais Jis atsirado čia? Kodėl būtent mano mokytojas? Ir velnias... Ar Jis tikrai taip gerai išmano istoriją? Net neįsivaizdavau kokie atsakymai į šituos klausimus, žinojau tik viena, viskas ne be reikalo.

Kai suskambėjo skambutis, kuo greičiau vengdama akių kontakto su Meinu bandžiau susikrauti daiktus.

- Ką veiksi šį vakarą, gražuole? - netikėtai išgirdau pažįstamą balsą.

Dženis. Tai tikrai buvo Jis.

- Niekur nesiruošiu eiti su Tavimi, kiek dar kartų turėsiu tai pasakyti? - atkirtau. Įsidėjau paskutinę knygą nuo stalo į savo tašę ir jau ruošiausi eiti iš klasės, kai netikėtai Dženis sulaikė mane už rankos.

- Sutik, labai prašau, - pasakė. - Pažadu, jog bus linksma, - vėl tarė. Tuo momentu pajutau, kaip klasėje likome tik mes trys : aš, Dženis ir Meinas. Pasidarė labai nejauku ir klasėje stojo tyla. Vis dar neleidau sau pasižiūrėti į Meiną, tačiau jaučiau Jo žvilgsnį nukreiptą į šitą pusę.

- Atstok nuo manęs, - pakėliau toną ir pabandžiau ištraukti savo ranką, bet Dženis buvo stipresnis ir nė neketino jos paleisti. 

Išgirdau žingsnius.

- Paleisk Ją, - staiga priėjęs prie Mūsų tarė mokytojas ir pats suėmė Dženio ranką. Pasinaudojusi proga, jog Dženis pagaliau paleido mane griebiau savo tašę ir greitai išskubėjau pro duris. Nežinau kas tuomet man atsitiko, bet vos susilaikiau neapsiverkusi. Greitai nusileidau laiptais ir tekina pasileidau bėgti iš mokyklos.

Šiuo metu norėjau būti tik su savimi. Buvo likusios dar kelios pamokos, tačiau nebeįstengiau būti ten žinodama, kad kažkur už sienos stovi Jis. Galvojau apie savo gyvenimą ir kaip toliau reikės mokytis Džefersone.

Liko tik penki mėnesiai.. Tik.. Atrodė labai mažai, bet pagalvojus giliau tai buvo žvėriškai daug. Kiekvieną dieną mokykloje neišsisuksiu nepamačiusi Meino, tų pačių nuostabių rudų akių, kurios taip varė mane iš proto... Klausiate ar dar kažką Jam jaučiu? Būčiau didžiausia kvailė pasaulyje, jei pasakyčiau, jog ne. Nebuvo nė dienos kuomet apie Jį nepagalvočiau. Buvau pasiilgusi visko. Pasiilgau Jo juoko, Jo tvirtų rankų ir visko, ką kadaise turėjau būdama kartu.

Ir tikrai taip.. Tos rudos akys vis dar varo mane iš proto.

Likimas ir vėl suvedė Mus.

Ši istorija tikrai verta romano, pagalvojau.

Nors mano laikrodis rodė tik dešimtą valandą ryto, tačiau aš jau norėjau nueiti į atokią užeigą ir prisgerti tiek, jog viską pamirščiau. Ir tikrai žinojau, kad šios dienos vakaras bus būtent toks, jaučiau. Visko susikaupė per daug. Ir taip, alkoholis neišpręs mano problemų, bet bent jau kurį laiką apie tai negalvosiu. Alkoholis niekada nebuvo mano draugas, vengiau jo ir tikrai nemėgau, bet dabar kitaip pasielgti tiesiog negalėjau.

Eidama pro šalį užėjau į maisto prekių parduotuvę. Iš karto nupėdinau link alkoholinių gėrimų skyriaus ir pasiėmiau kelias skardines vyšnių skonio sidro.

- Tai bus mano pradžia, - tyliai mintyse pagalvojau.

- Jūsų pažymėjimas, panele, - paprašė padavėja žiūrėdame nepatikliu žvilgsniu į mane, kuomet priėjau prie kasos. Visada atrodžiau labai jaunai ir tai kartais erzino, turėjau tampytis savo pažymėjimą visur su savimi.

Išėjusi iš parduotuvės pasukau į parko pusę, kuris buvo kelios minutės nuo čia. Einant takeliu iš mano tašės sklido gan nemalonus dviejų skardinių, kurios daužėsi viena į kitą, garsas.

Ir vis tiek, tai dabar man buvo nė motais.

*****

Sveikučiai. Norėjau visiems labai labai padėkoti už tokį didelį peržiūrių, votų ir komentarų skaičių! Niekada negalvojau, kad tai pavyks pasiekti. Jūs nuostabūs, ačiū, kad esate! <3