Šviesa Tamsoje

41

Po kelių minučių, kai jau nutolau nuo Meino parašiau žinutę Ber ir pasakiau, jog noriu prasiblaškyti. Žinojau, jog turiu grįšti namo, tačiau ten būtų buvę tik blogiau. Tiesa, kai jau po valandos buvau xerro bare, pradėjau gailėtis savo sprendimo. Bet kodėl ne? Kada jei ne dabar? 

Su Ber patiko leisti laiką todėl, nes Ji puikiai žinojo, kaip galima atsipalaiduoti. Nebuvau didelė ekspertė šitame reikale, o mano draugė gyveno beveik tik tuom. Mano galva svaigo vis labiau, ant stalo daugėjo tuščių stiklinių ir butelių ir... ir tai man visai nerūpėjo! Jaučiausi kaip reikiant įkaušusi.

- Nagi, Ber, pašok su manimi, - gundančiai pasakiau ir išsitempiau į šokių aikštelę. Bandžiau padaryti kažkokius judesius, tačiau jie man nelabai pavyko. Galų gale abi nukritome ant žemės ir prapliupome juoktis. 

- Mes tokios trenktos, - pasakė Ber ir tai privertė mane dar garsiau klykti iš juoko. Po gerų penkių minučių praleistų ant žemės sugebėjome atsistoti ir aš vėl pasičiupau draugės ranką. 

- Palauk, - sušnibždėjo Ji. Ber iš džinsų kišenės išsitraukė nedidelį paketą. - Tai žolė, - pasakė, aš nutilau. Buvau apsvaigusi, bet ne tiek, kad nesuprasčiau, kas tai yra. 

- Juk galim ir be to, - pasakiau nusišypsojusi.

- Tai jėga, privalai pabandyti, - pastūmėjo mane. - Nagi, tik vieną kartą, - nepasidavė. - Įtrauksiu kartu su Tavimi Ebe.

- Gerai jau, - pasidaviau. Neturėjau, ko prarasti. Norėjau tiesiog užmiršti problemas aplink mane ir dabar tam buvo puiki proga. 

Nuėjom į tualetą ir atsargiai susisukusios cigarą surūkėm. Viskas įvyko labai greitai, o pojūtis pasireiškė iš karto. 

Tai... tai dieviška? Atrodė, kad buvau visai kitur. Problemų aplink mane neliko, Dieve, ar tai išvis buvo problemos? Jaučiausi pakylėta, šitas šūdas tikrai vežė ir aš tai mėgau.

Žiūrėjom viena į kitą ir juokėmės, nesupratau kodėl, tiesiog tai darėme. Buvau kvaila, kad neišbandžiau to anksčiau. 

- Dar ilgai ten tupėsit? - staiga išgirdome nepasitenkinusios merginos balsą, kuri barškino į tualeto duris. 

Pradėjome dar garsiau juoktis, bet šiaip ne taip atsirakinome duris ir išėjome. Vos tik durys prasivėrė, mus persmelkė gan aukštos merginos žvilgsnis. Ji buvo įniršusi.

- Ei, gal ir Tu nori įtraukti, - juokdamasi pasakė Ber ir jau iš kišenės traukėsi savo laimikį, kai aš staigiai patraukiau Ją į save už rankos.

- Eime jau, - paraginau ir nusitempiau Ber atgal prie stalo. 

Atsisėdome ir išgėrėme dar po stiklelį viskio. 

Euforija. 

Buvau devintame danguje. Aplink mane skraidė vien juoko ir šypsenų kupini veidai. Kaip aš viso šito pasiilgau. Dievinau tai. Palikau visus savo daiktus prie stalo ir įsiliejau į šokančią minią. Muzika grojo taip garsiai, aš jutau puikų ritmą. Iškėliau rankas į viršų, lėtai liečiau save rankomis slinkdama ties klubais ir atgal. Mėgavausi akimirka, nenorėjau to prarasti. 

- Man patinka, kaip atrodai, - iš nugaros mane švelniai apsikabino Dženis. Nesupratau, ką Jis čia veikia bet tai visiškai nerūpėjo. Jis lėtai atsuko mane į save ir tuo metu aš šiek tiek atsitokėjau.

- Vėl Tu, - nusišypsojusi pasakiau. Nelabai sugebėjau kontroliuoti savęs, todėl tiesiog nekreipiau dėmesio.

- Einam, - pasakė man ir išsivedė į lauką. Gaivus oro pliūpsnis pasiekė mano kūną. Buvo gera. 

- Ką mes čia darome? - vis dar pusiau šokdama paklausiau. Nesugebėjau susikoncentruoti į vieną vietą, kas buvo labai keista. 

Dženis lėtai mane apsikabino. Pajutau Jo žvilgsnį, kuris buvo nukreiptas tiesiai į mane. Vis dar nerangiai judėjau Jo glėbyje, kai Jis šiek tiek pristabdė mane ir rankos pagalba nukreipė mano veidą į save.

- Tu nuostabi, Ebe, - pasakė su nedidele paslaptinga šypsena veide, kuri pradėjo artėti link manęs.

- Pasitrauk, - sugebėjau pasipriešinti ir šiek tiek išsilaisvinti. 

- Pažiūrėk į mane, mažute, - pasakė Dženis. Lėtai nusukau savo žvilgsnį, kurį buvo taip sunku kontroliuoti. Žiūrėjau tiesiai Jam į akis. 

Meinas. Tiesiai prieš save mačiau mokytojo veidą. Tos rudos akys žvelgė į mane. Jis atrodė lygiai taip, kaip tą lemtingą pagrobimo dieną. Velnias.

Staigiai nusisukau, bet Jis vėl atsuko mano veidą į save. 

- Nekenčiu Tavęs, - pasakiau, tačiau buvo jau per vėlu. Jis lėtai prisitraukė mane ir pabučiavo. Iš pradžių bandžiau priešintis tam, bet greitai pasidaviau. Atsakiau Jam tuo pačiu ir mes bučiavomės. 

Tai buvo taip gera, troškau to nuo pat tada, kai paskutinį kartą teismo salėje mačiau apsauginius išvedant Meiną. 

- Visada norėjau turėti Tave, - pasakė vaikinas. Tai užvedė dar labiau. Nesigailėjau nieko..

Visiškai nieko..

bent jau dabar.

Tačiau visada žinojau, kad visi geri dalykai turi savo kainą.