Šviesa Tamsoje

19

- Ebe? Čia aš, Berta!

- Berta?! - nustebusi paklausiau.

- Taip! O Dieve, kaip mes visi kraustėmės dėl Tavęs iš proto, kaip aš džiaugiuosi, kad dabar Tau viskas gerai ir kad esi saugi. Kaip jautiesi? Ar viskas gerai? - apipylė klausimais draugė.

- Na taip, dabar viskas gerai, šiek tiek sunku, bet viskas bus gerai, - gražiai atsakiau.

- Tikrai taip, nepasiduok. Iš balso atrodai šiek tiek nervinga, Ebe, - klausiamai paklausė Berta.

- Ne, jaučiuosi gerai, tiesiog truputį susinervinau, kai nekalbėjai pirmą kartą, - su šypsena atsakiau.

- Pirmą kartą? Juk dabar skambinu Tau pirmą kartą, - nusijuokdama atsakė mano suolo draugė. Šiek tiek pasimečiau. - Tikriausiai kas nors sumaišė numerius, - tęsė Ji.

- Tikrai, kaip nepagalvojau apie tai anksčiau, - pritardama pasakiau. - Iš kur gavai mano telefono numerį?

- Prieš 10 minučių sutikau Tavo Tėtį parduotuvėjė, Jis man viską papasakojo ir davė Tavo naująjį telefono numerį.

- Šaunu, užsuk kada pas mane, man dabar tikrai reikia prasiblaškyti, - pasakiau norėdama pasirodyti mandagi. Iš tikrųjų šią akimirką man nerūpėjo niekas, tik Jis.

- Būtinai, Ebe, jau turiu lėkti, iki pasimatymo! - greitai pasakė klasiokė ir sušuko.

- Iki, Berta, - atsakiau ir padėjusi telefoną atsisėdau ant lovos krašto. Buvau atsirėmusi su dvejomis rankomis ir ištiesusi galvą žiūrėjau į vieną tašką. Staiga kažkas pasibarškino į duris. Labai tingiai atsistojau nuo lovos ir priėjusi atidariau kambario duris. Prieš savo akis išvydau baltai apsirengusią už mane aukštesnę moterį. Ji atrodė gal 35 metų. Nieko nelaukusi pakviečiau Ją vidun rankos mostu.

- Sveika, Ebe, aš būsiu Tavo naujoji seselė Amilda, - pradėjo sakyti ir padavė man savo ranką.

- Sveiki, labai malonu, - atsakiau ir padaviau savąją.

- Esu tikra, kad puikiai sutarsime visą Tavo viešnagę, - su šypsena veide ištarė.

- Net neabejoju, - šypsodamasi atsakiau.

- Jei tik kas nors atitiks ar reikės manęs spausk šitą mėlyną mygtuką virš Tavo lovos, - pasakė ir ranka parodė. - Jei neturi man klausimų tuomet palieku Tave ilsėtis, - pasakė.

- Ačiū Jums labai, - maloniai pasakiau ir išlydėjau seselę. Pagaliau uždariusi duris nuėjau atsigulti į lovą. Šiek tiek prigulusi pajutau, kaip merkiasi akys.

Atsikėliau po kelių valandų, laikrodis rodė 19:06. Nutariau išeiti įkvėpti gryno oro, to man tikrai reikėjo. Išėjusi pasukau link takelio, kuriuo atvažiavome kartu su Tėčiu. Oras buvo pasakiškas. Buvau užsidėjusi atvirus batelius, ilgus džinsus, laibą bliuskutę ir trumpą striukę. Nejaučiau jokio šalčio, kas buvo tikrai keista ankstyvą pavasarį. Eidama spardžiau pakelėje gulinčius akmenukus. Visai netoliese buvo labai didelė aikštelė, kurioje stovėjo tik vienas juodas automobilis tamsintais langais. Aikštelėje taip pat buvo didelės supynės, kurios man taip priminė vaikystę. Nieko nelaukusi pradėjau eiti link jų. Jau buvo pradėję temti, todėl turėjau paskubėti. Jau ruošiausi užsilipti ant jų ir pasidžiaugti akimirka, tačiau už savęs išgirdau šlamesį. Pasidarė tikrai nejauku, išsigandau ir pakėlusi galvą norėjau kuo skubiau atsisukti.

- Pasiilgau Tavęs, - staiga išgirdau šiuos žodžius, kuriuos man į ausį pašnibždėjo toks pažįstamas balsas. Širdis tiesiog trankėsi, o per kūną nubėgo šiurpuliukai. Atrodė, kad tuojau ištiks širdies smūgis. Lėtai atsisukau ir nepatikėjau savo akimis. Tiesiai prieš mane stovėjo ir į mane žiūrėjo tos pačios nepakartojamos rudos akys. Tai buvo Jis, tai buvo Meinas.