Šviesa Tamsoje

14

- Kodėl kalbi taip, lyg būčiau kalta? - prasibraukusi ranka per nosį paklausiau.

- Ne, ne tai norėjau pasakyti. Esi nekalta, kaltas esu tik aš, - atsisukęs į mane atsakė.

- Aš nežinau, ką Tau pasakyti, - tariau.

- Tu neturi nieko sakyti, tai mano problema, - šyptelėjęs atsakė man.

- Ką žadi daryti? - nusisukusi nuo Jo žvilgsnio paklausiau.

- Žinau per daug, po pasitraukimo Jie gali nepalikti manęs ramybėje..

- Ar tai tikrai buvo vienintelis būdas Tau užsidirbti daug pinigų?

- Pirmą kartą kreipeisi į mane vardu, -  šyptelėjęs pasakė M.

- Atsakyk, - rimtu tonu išlemenau ir pasisukau į Jį.

- Užduodi per daug klausimų, - pasakė.

Kambaryje įsivyravo tyla. Abu tylėjome ir žiūrėjome į vieną tašką. Jis vėl priėjo prie manęs ir paėmė mano rankas į savąsias.

- Pabėkim, pabėkim kartu, kad niekas Mūsų nerastų. Tik Tu ir aš, - rimtu veidu pasakė man ir supratau, kad kalbėjo labai rimtai.

- Ką Tu kalbi? Ar suvoki, ko manęs prašai? Juk žinai, kaip mano tėvai eina dėl manęs iš proto? Kuom mane laikai? - piktai atsakiau visiškai nesitikėjusi tokio pasiūlymo.

- Grįšim pas Juos vėliau, parašysim kokį laišką ar dar ką. Pasirodysim Jiems, kai viskas aprims, - vis įtikinamiau kalbėjo.

- Tu beprotis..

- Galbūt, bet tapau toks dėl Tavęs, - pasakė.

- Palik mane vieną, aš tik noriu pailsėti, prašau, - pasakiau ir atsistojusi nuėjau kiek toliau nuo lovos. Jo veidas liko toks pat, toks pat svajingas ir ilgesingas. Mačiau kaip Jis troško to, bet tai buvo per daug. Tikriausiai tokios reakcijos Jis ir tikėjosi, nes nieko man daugiau nesakė. Pati nesupratau, ką jaučiu, tačiau žinojau tik vieną, kad nenoriu skirtis su Juo... Per tą laiką, kuomet atsidūriau kai kas pasikeitė, kai kas daugiau, bet niekaip neįstengiau suprasti kas. Kodėl vis nenustoju galvoti apie Jį? Juk dabar turėčiau galvoti tik apie savo šeimą, Tėtį. Labai gerai pažinojau savo Tėtį, Jis nieku gyvu nenurims, kol nesuras kaltininkų, Jis privers kentėti visus, kurie taip padarė.

- Nesvarbu, pamiršk viską, ką sakiau, - netikėtai pratarė M.

- Nepyk, aš nežinau, - priėjau prie Jo ir norėjau tęsti, bet Jis atsitraukė nuo manęs. Sutrikau. Pabandžiau prieiti prie Jo vėl, tačiau nesėkmingai.

- Nekreipk dėmesio, man tikrai kažkas negerai, pamiršk visas mano kalbas, tikriausiai tie vaistai 'kirto' man per smegenis, - pasakė.

- Nesuprantu Tavęs, - papurčiau galvą ir pažiūrėjusi į akis pasakiau.

- Ko gali nesuprasti? Prikalbėjau visiškų nesąmonių, dabar atsigavau. Tiesiog viską pamiršk.

Jis apsisuko ir išėjo. Net nepažiūrėjo į mane. Pro langą mačiau, kaip ore garavo dūmai, supratau, jog rūko. Nežinojau, ką galvoti. Juk ką tik man kalbėjo tokius dalykus, o dabar sako, jog tiesiog prikalbėjo nesąmonių.

Nespėjus Jam pareiti į kambarį, tarpdury išgirdau kaip suskambo M telefonas ir taip išblaškė visas mano mintis. Atėjo žinutė, mačiau kaip perskaitė.

- Šūdas, šūdas, šūdas, - pasakė ir susiėmė už galvos.