Šviesa Tamsoje

45

po kelių dienų.

Atsibudau kaip niekada gerai išsimiegojusi. Į mano kambarį po truputį skverbėsi saulės spinduliai, kurie vertė mane pakilti iš lovos. Lėtai pakilau ir išsiraižiau vėl nukrisdama į savo minkštus patalus. 

- Nenoriu tavęs palikti, - pasakiau antklode užsiklodama veidą. 

Dievinu, kai pamokos vyksta ne iš pačio ryto. Lėtai pakilusi iš savo lovos nusileidau į virtuvę pirmame aukšte. Kaip visada namie buvau viena, nes Tėtis dėl gresiančio bankroto nepaliko savo darbo vietos jau kelios dienos iš eilės. Atsidariusi spintelės antrą stalčių prie šaldytuvo išsitraukiau savo vitaminus. Greitai įsikišau vieną tabletę į burną ir užsigerdama stikline vandens nurijau. Nuo stalo pasigriebusi kelis sausainius nuskubėjau į savo kambarį. 

- O Dieve, - pasakiau pažiūrėjusi į veidrodį. - Man tikrai reikia veido kaukės, - pradėjau kalbėtis su savimi. Nieko nelaukdama nubėgau į vonią ir išsivaliusi dantis bei nusiplovusi veidą užsidėjau drėkinamąją veido kaukę. 

Kai nuėjau išsitiesti ant lovos pasiėmiau savo mobilųjį telefoną ir pažiūrėjau į laikrodį. Man liko dešimt minučių. 

- Nekenčiu, kai reikia skubėti, - suburbėjau sau po nosimi ir greitai šokau iš lovos pasidaryti arbatos. Užvirinus vandenį greitai įsidėjau vieną šaukštelį arbatos žolelių į puodelį ir nuskubėjau į kambarį rengtis. Nuo veido nusiplėšiau savo kaukę ir įdėjau atgal į pakuotę. Iš spintos pasiėmiau aptempus juodus džinsus, trumpą baltą maikutę ant šleikučių ir mėlyną džinsinį švarkelį. Šiandiena buvo ta diena, kuomet norėjau atrodyti graži, todėl pasidažiau daugiau nei įprastai ir susigarbanojau savo plaukus. 

Po penkiolikos minučių jau stovėjau virtuvėje ir gurkšnojau savo baigiančią atvėsti arbatą. Nebegalėjau laukti ilgiau, jei norėjau suspėti į autobusą, todėl apsimoviau juodus aulinius batus ir išbėgau pro duris prieš tai jas užrakindama. 

Ėjau sparčiu žingsniu, viduje kuprinės ieškodama savo ausinių, kurios visada dingdavo, kai man labiausiai jų reikėdavo. Staiga pakėlusi galvą pamačiau einantį Merį, savo vaikystės draugą.

- Meri! - sušukau ir pradėjau bėgti link Jo.

- Senai nesimatėm, - pasakė sustojęs, kai jau stovėjau šalia Jo. 

- Pasikeičiau telefono numerį, užsirašyk, - nusišypsojusi pasakiau ir jau traukiausi savo mobilųjį iš kišenės, tačiau Jis sustabdė mane.

- Skubu į Džefersoną, susitiksime vėliau, - pasakė Meris, tačiau priežastis buvo visai ne ta, mačiau tai.

- Aš taip pat vėluoju į mokyklą, važiuokim kartu, - pasiūliau. Jis apsimetė, kad manęs negirdi ir pradėjo eiti tolyn. 

- Palauk, - sušaukiau ir nubėgau paskui, tačiau Jis nesustojo. - Kas Tau yra? - pasiteiravau rimtu veidu, bet vėl negavau atsakymo. - Sustok, Meri, - suėmiau Jį už rankos ir pagaliau pasiekiau savo. - Kas Tau? - dar kartą išlemenau. Stojo tyla. Mačiau tik į mane mestą Jo žvilgsnį. - Gal pagaliau kalbėsi su manimi? - vėl pasiteiravau.

- Džefersone sklinda kalbos, jog tarp Tavęs ir istorijos mokytojo vyksta kai kas daugiau nei tik mokinės ir mokytojo santykiai, - žiūrėdamas tiesiai man į akis pasakė. 

- Kodėl Tu tiki gandais? - paklausiau nustebusi.

- Ar todėl praeitą kartą pasinaudojai manimi? Kad Jam sukeltum pavydą? - paklausė. Tuomet aš nutilau ir nukreipiau savo žvilgsnį kitur. - Pagalvok, ką darai, - tai buvo paskutiniai Merio žodžiai, kai Jis paliko mane ir nuėjo. 

Vis dėlto aš nekreipiau dėmesio į Jo žodžius ir nusekiau paskui, nes man lygiai taip pat kaip ir Jam reikėjo į mokyklą. Autobuse atsisėdome skirtingose vietose, tačiau tai nesutrugdė man įsidėti ausines į ausis ir klausytis savo mėgstamos muzikos. Stengiausia apie visa tai negalvoti ir man puikiai pavyko. Dabar aš pykau ant Merio, nes Jis manęs net nesugebėjo išklausyti. Supratau Jo pyktį, bet niekas nesistengė suprasti manęs. 

Vos tik atvažiavau į Džefersono stotelę žinojau, ką man reikia daryti. Norėjau atsikratyti praeities ir viską pamiršti. Galbūt mane paskatino Merio žodžiai, o galbūt to jausmo troškimas, kurį šiandiena pajutau prabudusi. Įėjusi į mokyklą pasukau link direktorės kabineto. 

- Labas rytas, norėčiau su Jumis pasikalbėti, - pasibarškinusi įėjau ir tariau. Direktorė nebuvo labai užsiėmusi, todėl iš karto priėmė mane, pasiūlė atsisėsti ir paklausė ar nenoriu arbatos.

- Kas nutiko Ebe? - pasiteiravo Ji.  

- Norėjau tik paprašyti, - pradėjau stoviniuodama. - Norėjau, jog man pakeistumėte.. - nepabaigiau savo sakinio, kuomet į direktorės kabinetą atėjo mano istorijos mokytojas. Jis sustojo pamatęs mane ir laukė, kol aš pabaigsiu kalbėtis su direktore.

- Ką pakeisti Ebe? - pasiteiravo, kai pamatė, jog aš pasimečiau. 

- Tiesiog norėjau, kad pakeistumėte mano tvarkaraštį, - išsisukau. - Netrugdysiu Jums, - greitai pasakiau ir išskubėjau pro duris. Išėjusi į koridorių greitai nuskubėjau i tualetą, užsirakinau jame ir atsisėdau. Vos neišreiškiau noro man pakeisti istorijos mokytoją Jam girdint. 

- Pakeisti tvarkaraštį? O Dieve, - susiėmiau už galvos suprasdama kokią nesamonę pasakiau. Net nepastebėjau, kaip pradėjau juoktis. Staiga išgirdau skambutį, kurį išgirdusi išskubėjau į istorijos modulį. Suprantu, jog atrodo, kad nieko išskyrus istoriją daugiau nesimokinu, tačiau tai buvo pati sunkiausia ir pati reikalingiausia pamoka man, norint gerai išlaikyti egzaminą ir įstoti į gerą universitetą. Istorija buvo ta pamoka, kuri man buvo tikrai pati svarbiausia. Beveik niekada neidavau ir nesuprasdavau tokių pamokų paskirties, kaip fizinis lavinimas ar muzika su daile. 

Šį kartą į istorijos kabinetą įžengiau drąsiai ir iš visų jėgų stengdamasi pamiršti viską, kas buvo. Nusprendžiau nieko nebebijoti ir susikoncentruoti tik į mokslus. Jaučiau, kaip tik įėjusią į klasę mane nužiūrėjo visi klasiokai, tai buvo šiek tiek nejauku, tačiau sukelčiau dar daugiau apkalbų vengdama lankyti istorijos pamokas. 

Pamoka vyko visiškai įprastai. Stengiausi nekreipti dėmesio į Meiną ir susikoncentruoti tik ties istorija. Tikrai taip.. Tai buvo velniškai sunku. 

- Dabar pasitikrinsime namų darbus, - pasakė mokytojas ir tai privertė mane krūptelėti. Spėkite, kas apie tai nieko nežinojo.

Atsiverčiau savo sąsiuvinį, kuris buvo tuščias, bet vis dar išlikau rami. Kiekvienas mokinys skaitė atsakymą į tam tikrą pakliuvusį klausimą. Nejau aš esu vienintelė, kuri nieko neatliko? 

- Labai gerai Elison, - pasakė mokytojas ir nukreipė žvilgsnį į mane. Klasėje stojo tyla, visi sužiūro į mane.

- Neturiu atsakymo į šį klausimą, - tyliai pasakiau. 

- Gal galiu paklausti kodėl? - Meinas pasiteiravo.

- Aš tiesiog pamiršau, - pabandžiau išsisukti. 

- Ar manai kad vasarą įstengsi išlaikyti vieną sunkiausių egzaminų? - pasakė. Šie žodžiai nuvylė ir tuo pačiu taip įpykdė mane.

- Galbūt galite man nepamokslauti? - atsikirtau. Visa klasė dar labiau nuščiuvo, tačiau aš negalėjau leisti Jam dar labiau tyčiotis iš manęs. 

- Lauk iš mano klasės, - šiek tiek pakėlęs balsą pasakė ir tuo pat metu nukreipė savo pirštą į durų pusę. 

Iš paskutiniųjų tvardžiausi neatsikirsti mokytojui. Greitai pasiėmiau savo daiktus ir išėjau užtrenkusi duris. 

/////

linksmų Šv. Kalėdų! :* Tikiuosi nuostabiai praleidote laiką su šeima ir gavote tai, ko norėjote, myliu <3