Šviesa Tamsoje

24

Po 2 dienų.

Tą dieną, kuomet policija nugabeno Mus į nuovadą jaučiausi lyg blogiausiame savo sapne. Galvoje sukosi tik blogiausios mintys ir priekaištai, jog aš esu dėl visko kalta. Juk aš paskambinau Meinui ir taip policija Mus susekė, nekenčiau savęs už tai, ką padariau. Negana to jaučiausi visiškai apsvaigusi nuo alkoholio ir cigarečių, bet kurį momentą galėjau tiesiog viską išvemti. Mane tiesiog dusino nuo minčių, kas bus toliau. Kaip reikės gyventi? Neįsivaizdavau savo gyvenimo be Jo. Ir ką aš noriu apgauti? Niekada Jo nepamiršiu, nieko, kas įvyko tarp Mūsų. Tai buvo taip trumpa, bet tuo pačiu taip nepakartojama. Jis yra mano pirmoji meilė, Jo lūpos buvo pirmos ant manųjų. Žinau, kad daug kas sakytų, jog tai kvaila, neįmanoma, bet taip nėra. Mes abu puikiai tai žinojome. Tai nebuvo tik žaidimas, tai buvo gyvenimas ir begalinė meilė. Buvo.. Ir yra..

Bus..

Jie vežėsi Meiną kitame policijos automobilyje, už Mūsų. Mano rankų riešai perštėjo nuo metalo trynimosi į odą. Policininkai kažką šnekėjo per savo racijas ir aš nieko nesupratau. Važiuodama keliu vyliausi, jog mintimis susisieksiu su Meinu ir pasakysiu, kaip karštai Jį myliu. Užsimerkiau ir bandžiau įsivaizduoti kokie laimingi esame, kokie laimingi galime būti ir kokie būsime. Tai atsimenu labai gerai. Tai suteikė man vilties.

Kitą dieną, kuomet išsiblaiviau atvažiavo mano Tėtis. Jis negalėjo patikėti tuo, ką Jam papasakojo komisaras. Jis klausė manęs kodėl, o kai pasakydavau, jog myliu nesuprasdavo.. Supratau Jį, bet norėjau, kad Jis suprastų mane, kad tikėtu tuom, kuo tikiu aš.

Komisaras reikalavo manęs liudyti prieš Meiną, grasino, kad jei nepadarysiu to man bus iškelta baudžiamoji byla dėl bandymo dangstyti nusikaltėlį. Jaučiau didelį psichologinį spaudimą, jie nedavė man ramybės. Mano Tėtis buvo bejėgis, Jis buvo teisingumo pusėje, o teisingumas Jam reiškė nubausti nusikaltėlius. Aš teisingumą supratau visiškai kitaip. Nepadėjo nei tai, jog papasakojau Jam, kaip Meinas mane saugojo ir jei ne Jis nežinau, ką man būtų padarę kiti. Niekas nenorėjo manęs išgirsti.

Jau buvau savo namuose. Tikrai pasiilgau savo kambario, minkštos dvigulės lovos ir tų gražių šviesiai rožinių tapetų jame. Norėjau būti laiminga kaip ir anksčiau, bet negalėjau. Grįžau į savo namus kitokia nei buvau prieš tai, ironiška. Mano telefono ekranas nenustojo blyksėti nuo žinučių, kurias gaudavau viena po kitos. Artimos draugės ir kiti smalsuoliai teiravosi kaip jaučiuosi, ar man viskas gerai ir ar nieko blogo neatsitiko. Buvau be emocijų, gulėjau išsitiesusi ant lovos ir sukryžiavusi rankas.

Teismas turėjo įvykti po savaitės. Žinojau, kad Jiems trūko įkalčių ir vienintelis išsigelbėjimas buvau aš. Jie norėjo manimi pasinaudoti. Aš atsisakiau bendradarbiauti su Jais ir pareikšti kaltinimus Meinui. Policija iki paskutinės minutės tikėjosi, jog apsigalvosiu ir visais įmanomais būdais gasdino mane. Nepasidaviau. Negalėjau žlugdyti savo mylimo žmogaus, nepajėgiau. Kitą dieną po lemtingo įvykio televizorių ekranai mirgėjo Meino nuotraukomis, o laikraščių ir žurnalų antraštės tik ir skelbė, kad pagaliau surastas verslininko dukros pagrobėjas. Net nenutuokiau ar žiniasklaida žinojo apie mano ir Meino santykius, bet tai ir nerūpėjo. Artėjantis Meino teismas nedavė man ramybės, vyliausi, jog neturėdami įrodymų netrukus Jie paleis rudaakį į laisvę. Beprotiškai Jo pasiilgau... Būčiau laiminga bent išgirdusi Jo balsą, užuodusi Jo kvapą, gavusi bent vieną žinutę nuo Jo ar bent galėdama akies krašteliu pamatyti.. 

*

Vis dar nebuvau pasiruošusi eiti į mokyklą. Ne todėl, jog nebūčiau atlaikiusi apkalbų ir visų žvilgsnių įsmeigtų į mane. Nebuvau silpna prieš kitus, mano vienintelė silpnybė buvo tik Jis. Jaučiausi nepasiruošusi naujai pradžiai, labai kentėjau. Gimnazijos direktorė asmeniškai man pasiūlė mokymą namie, suprato ir užjautė mane, tačiau aš padėkojau ir atsisakiau. Pažadėjau Jai, jog pasistengsiu kuo greičiau atsigauti ir savarankiškai sugrįšti į mokslus. Neprisileidau žmonių prie savęs, net ir tų, kurie norėjo man padėti.

Netikiu, jog tokia yra pabaiga. Nenoriu tuo tikėti. Pabaigos negali būti blogos, jos visada turi būti geros. Gėris turi nugalėti. Gėris privalo triumfuoti.