Šviesa Tamsoje

49

Prabudau nuo keistos melodijos mano ausyse. Jaučiausi šiek tiek apsvaigusi, akys apsiblaususiai lakstė po plyną patalpą, tačiau vis tiek girdėjau tą keistą spengimą. Šiek tiek plačiau prasimerkusi pastebėjau, jog esu gan erdvioje patalpoje su dideliais langais, pro kuriuos skverbėsi saulės spinduliai. Ant lubų galėjau pastebėti daug nupieštų kryžių, kurie ribojosi su keistomis mitinėmis butybėmis. Visa tai man priminė? Bažnyčią? Na tai bent jau buvo kažkas panašaus.. Mano rankos buvo surištos, negalėjau jų pajudinti, tačiau kojos buvo visiškai laisvos. Šiek tiek pakėlusi galvą virš savęs pamačiau didelę surūdijusią lempą, kuri atrodė lyg iš XVIII amžiaus. Nepaisydama galvos svaigimo pabandžiau pajudėti iš vietos. Bandžiau dar ir dar kartą, kol galiausiai supratau, jog kėdė pritvirtinta prie grindų. 

Man tikriausiai lemta visą gyvenimą būti pagrobtai, periodiškai..

- Telaimina Tave Dievas, - staiga iš kairės pusės pasigirdo balsas. Išsigandau ir greitu mostu atsisukusi pamačiau ramiai stovintį vidutinio amžiaus vyrą. Jis buvo apsirengęs kostiumines kelnes ir baltus marškinius, avėjo juodus batus. Gerai neįžiūrėjau Jo veido, tačiau Jis buvo šiek tiek praplikęs. 

- Koks dar Dievas? - pagalvojau mintyse. Vyras pastebėjo mano sumišusį žvilgsnį ir priėjęs prie manęs išsitraukė mažos talpos buteliuką, kuriame buvo skaidrus skystis. Jis pasišlapino savo rankos pirštus ir sušlapino mano kaktą, taip padarydamas atbulą kryžių. Pasimuisčiau, tačiau Jo mano veiksmai visiškai nesujaudino. 

- Ar Tavo Dievas liepė mane pagrobti? - nesusivaldžiusi įniršusiai pasakiau. Vyras dar įdėmiau į mane pažiūrėjo ir lėtai paėmė mano ranką. Jis paėmė būtent tą ranką, ant kurios buvo tatuiruotė. 

- Tu priklausai mums, - pasakė Jis parodęs į ženklą ant mano kūno. 

- Paleiskit mane! - surikau ir pabandžiau įspirti vyrui bet Jis greitai atsitraukė. - Jūs nesveiki, aš nepriklausau niekam! - dar pridėjau, kai išgirdau žingsnius. Pro duris, kurios buvo salės gale įėjo jaunas vyras. Jis vilkėjo juodą sutaną ir atrodė, kaip paprastas niekuo neišsiskiriantis dvasininkas, bet man kažkas Jame nepatiko. Visa ši aplinka, tie žmonės turėjo kažką, kas greitai priversdavo pakeisti nuomonę. Juodaplaukis, trumpai kirptais plaukais, vyras priėjo prie manęs ir rankos mostu paliepė kitam čia buvusiam vyrui išeiti. Per daug nieko nesitikėjau, tačiau laukiau bent jau minimalaus paaiškinimo, kodėl esu čia. Ar todėl Meinas saugojo mane? Ar todėl Jis sakė apie man gręsiantį pavojų? Ar aš tikrai atsidūriau kažkokių sektantų rankose? 

- Pagaliau esi ten, kur Tavo namai, Ebe, - pasakė Jis ir mano kūnu perbėgo šiurpuliai. 

- Ko Jums iš manęs reikia? - beviltiškai paklausiau. 

- Tavęs, tai buvo Jo valia, - pasakė man. Pajaučiau kaip mano širdis pradėjo daužytis ir man darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Mano akys nerimastingai pradėjo lakstyti iš vienos pusės į kitą. Norėjau šaukti, tačiau žinojau, kad manęs niekas negirdės. Staiga suskambo mano telefonas. Iš reflekso bandžiau pasiimti jį, bet to negalėjau padaryti dėl suvaržytų savo rankų. Dvasininkas, kuris stovėjo šalia manęs lengva ranka ištraukė mano telefoną ir atsiliepė. 

JEIGU JAI BENT PLAUKAS NUKRIS NUO GALVOS TU PASIGAILĖSI IŠSIGIMĖLI. 

Man nepasigirdo, būtent tokius žodžius Meinas išrėkė tam, kuris dabar laikė mano mobilųjį. Keisčiausia buvo tai, jog paslaptingas vyras išliko dar ramesnis nei prieš tai ir lengva ranka išjungė esantį pokalbį. Jis net truputį šyptelėjo, kas privertė mane dar labiau išsigąsti. 

- Tuojau sugrįšiu, - meiliai nusišypsojo man ir su savo nykščiu perbraukė man per veidą. Iš šleikštulio nusukau savo veidą į kitą pusę. Jis paliko patalpą, dabar buvau jau visiškai viena. 

Bandžiau išsilaisvinti tiek, man leido jėgos. Bandžiau atlaisvinti savo rankas, bandžiau ištraukti jas pro labai mažą plyšį, bet buvau bejėgė. 

- Šūdas, Meinas tikrai nemelavo, - ašarų pilnomis akimis pasakiau sau. - Negaliu to padaryti, negaliu, - beveik pravirkau iš nevilties. 

Netikėtai durys vėl atsidarė ir aš nustojau muistytis. Pamačiau prie manęs einantį tą patį dvasininką, kuris rankoje nešėsi lipnios juostos. Nujaučiau link kur viskas krypsta.

- Maldauju, nieko man nedaryk, - pravirkau. 

- Tokia yra Jo valia, - vyras vėl lėtai pabrėžė ir atsiplėšęs lipnios juostos apvyniojo man burną. Išsigimėlis, prakeiktas išsigimėlis galvojau ir rėkiau mintyse. Padaręs savo darbą Jis atrišo ir pakėlė mane nuo kėdės, tačiau mano rankos vis tiek buvo nelaisvėje. Vyras gana lėtai ir labai kultūringai vedė mane už parankės. Mes priėjome salės galą, kuriame buvo durys. Jis atidarė duris ir pastūmėjo mane eiti kartu su Juo. Įėjome į dar didesnę salę, kurioje ant grindų buvo sudėti juodi čiužiniai, iš viso jų buvo gal dešimt. Ant lubų buvo išraižyti beveik tokie patys ornamentai, kaip ir praeitoje salėje. 

Vos tik čia įžengėme Jis kardinaliai pasikeitė. Vyras dar tvirčiau suėmė už rankos ir pastūmęs mane pasiguldė ant vieno iš čia gulinčių čiužinių. Nujaučiau, kad dabar įvyks kai kas baisaus. Dvasininkas pradėjo liesti mane, Jis laikė mano rankas ir visu kūnu buvo užgulęs ant mano kojų, jog negalėčiau pajudėti. Šaukiau, cypiau ir muisčiausi kiek tik galėjau, bet nelabai galėjau jam pasipriešinti. Kojų pagalba, kurios dar buvo laisvos bandžiau išsirangyti ir visa tai sustabdyti, bet neįstengiau. Jo rankos vaikščiojo mano kūnu, bet to jam buvo negana. Jis buvo pasirengęs nuo manęs nuplėšti visus drabužius, suėmęs juos į savo rankas, bet tada įvyko tai, ko aš mažiausiai tikėjausi. 

- Paleisk Ją išsigimėli! - staiga sušaukė pažįstamas balsas. Dvasininkas nulipo nuo manęs ir atsisuko pasitikdimas savo likimą. Meinas buvo nusitaikęs į jį ginklu. Vis dar būdama šoko būsenos šiek tiek pasikėliau ir negalėjau patikėti, kad Jis tikrai suspėjo. 

- Lauke saugu, bėk iš čia, - pasakė mokytojas ir aš kaip įmanoma greičiau atsistojusi išbėgau. Bėgdama nusiplėšiau lipnią juostą nuo savo burnos. Buvau įkalinta pirmame šio pastato aukšte, todėl nebuvo sunku rasti išėjimą. Bėgdama išgirdau šūvį, kuris sklido nuo tos pačios patalpos, kurią ką tik palikau. Išėjusi į lauką pasukau į kairę pusę, bėgau takeliu, kuris vedė į miškelį. Net neatsisukdama nutolau nuo pagrindinio įvykių epicentro, vis dar surištomis rankomis šluoščiausi savo ašaras. Net nepajutau, kaip mane apleido jėgos ir aš sukniubau ant žemės. Man beprotiškai diegė dešinįjį šoną, laikiausi už jo ir skausmo kupinu veidu stengiausi kvėpuoti. 

Net nežinau, kiek laiko praėjo, kol bandžiau atgauti jėgas. Mano akys nukrypo link mano dešinės kojos blauzdos, iš ten pamačiau srūvantį kraują. Pasidarė slogu ir man šiek tiek apsvaigo galva. Stengiausi atsitiesti ir bėgti, tačiau parklupau ir nukritau, taip dar labiau užsigaudama. Aiktelėjau iš skausmo. 

- Ebe! Ebe! - staiga pasigirdo artėjantis balsas. - Kaip Tu? - tai vėl buvo Meinas.

- Nelįsk prie manęs, - pabandžiau atsikelti, tačiau neįstengiau. Jis palietė mano koją ir nusikeikė. 

- Viskas bus gerai, pasitikėk manimi, - pasakė vėl ir palietė mano rankas norėdamas išlaisvinti.

- Neliesk manęs! - surikau ir apsiverkiau. 

- Aš nenuskriausiu Tavęs, - tai buvo paskutiniai žodžiai, kai aš nebegirdėjau nieko.