Šviesa Tamsoje

64 (1 sezono pabaiga)

MEINO POZICIJA

Pirmą kartą po tokio ilgo laiko tarpo jaučiausi lyg miegočiau ant debesies. Šią naktį, kurią praleidau su Ebe, leidau sau visiškai atsipalaiduoti ir apie nieką kitą negalvoti. Nors ir porą valandų, kurios rodėsi lyg amžinybė mano pilkame pasaulyje. Visą šį laiką jaučiausi dar labiau sugniuždytas, nes pats pastačiau mus abu į tokią beviltišką padėtį. Stengiausi daryti viską, kad išlaisvinčiau mus abu iš šito pragaro. Norėjau tik vieno - apsaugoti Ebę ir praleisti su ja visą amžinybę. Nekenčiau visų aplinkui, kurie norėjo ją iš manęs atimti ir ypač Vilo, kuris visomis išgalėmis stengėsi ją įstumti į tą beprotišką misiją.

Jeigu būčiau vis dar tas pats Meinas, kuris buvo pasiruošęs dėl darbo paaukoti viską, tikriausiai tęsčiau tai, kai pradėjau. Daugelis norėjo ir vis dar tebenori atsidurti mano vietoje. Jie visi stengėsi įsiteikti valdžiai ir padaryti neįmanoma, tačiau jiems niekada nepavykdavo manęs pralenkti. Visa tai man tarsi buvo įgimta, man skirtas užduotis aš įvykdydavau per pusę tiek laiko, kiek jas padarydavo kiti. Niekada nesistengiau pasirodyti prieš kitus, priešingai, visada padėdavau, nors ir žinodavau, ką apie mane šneka už nugaros. Mane vadindavo gabiausiu, ir tokiu planavau likti bent jau dar mažiausiai 10 metų. Iki tos vienos misijos, kuri apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Mano vertybės pasikeitė, tačiau talentai, kuriuos įgijau per tą laiką išliko, o to labiausiai ir bijojo Vilas. Būtent todėl buvau jam pavojingiausias. Negana to, į visą šitą beprotybę savo naudai jis nusprendė nusitempti ir Ebę. Ir šito aš jam tikrai neketinau leisti.

Nevalingais judesiais pasimuisčiau lovoje ir pramerkiau akis. Kambaryje vis dar buvo tamsu. Mano mintis užplūdo prisiminimai iš praeitos nakties ir tai privertė mane susijaudinti. Norėjau pratęsti tai, kas atrodė lyg tolima svajonė, bet ištiesęs ranką pajaučiau, kad lovoje esu tik aš. Tiesiogine to žodžio prasme pašokau iš lovos ir nuėjau įjungti šviesą.

- Ebe?? - sušukau kambaryje kai jos niekur nesimatė. Greitu žingsniu nuėjau į vonios kambarį, tačiau ir čia nieko nebuvo. Griebiau savo juodus džinsus ir greitai apsimoviau.

- Ebe! - pradėjau tikrinti visą aukštą, įskaitant jos kambarį. Jos nesimatė niekur. Pykčio ir nerimo apimtas jaučiau, kaip tuojau sprogsiu iš vidaus.

- Ebe! - grįžau į savo kambarį, kur ją mačiau paskutinį kartą. - Šūdas, šūdas, šūdas!!! - pradėjau šaukti ir mėtyti daiktus. Susiėmiau už galvos, kuri rodėsi bet kurią sekundę sprogs. Akyse pradėjo lietis vaizdas, kambarys rodėsi lyg karuselė. Atsisėdau ant lovos krašto, o rankose esantį telefoną beveik baigiau sutraiškyti.

Staigiai pakilau nuo lovos ir išbėgau į kiemą. Lauke stovėjo keli vyrai ir vienam iš jų kibau į atlapus.

- Kur ji yra? - stengiausi valdyti kiekvieno savo kūno ląstelę nepratrūkęs.

- K-kas? - nesuprasdamas kas vyksta atsako.

- Namuose nieko nėra, kur ji? - vis dar laikydamas jį už kalnieriaus kamantinėjau.

- Mes nieko nematėme, budėjome čia visą laiką, - atsakė jis.

- Idiotai, IDIOTAI, - pradėjau rėkti nutrenkęs jį. - Ką jūs veikėte? - Kaip galėjot leisti jai išeiti?! - nesivaldžiau.

- O ką veikei tu? Kaip matom turėjai smagią naktelę, - atkirto nužiūrėdamas mane. Pykčio apimtas priėjau ir smogiau jam tiesiai į veidą. Laukiau kol jis man atsilygins tuo pačiu, tačiau greitai buvau suimtas dar dviejų vyrų.