Šviesa Tamsoje

61

kuomet atmerkiu akis, jaučiu, kad yra labai ankstus rytas. Esu tamsioje patalpoje, tačiau saulės spinduliai vis tiek prasiveržia į patalpą. Susimuistau, kai pajaučiu, jog viena mano ranka yra surišta. Pastebiu, jog virvės galas veda prie sienos pritvirtinto gelžgalio. 

Supanikuoju ir beviltiškai pradedu graudintis. Nekenčiu būti tokioje būsenoje, kurioje esu visai bejėgė. Privalau surasti išeitį. 

- Meinai! Kur tu?! - pradedu šaukti iš visų jėgų. Aidas patalpoje toks didelis, jog neabejojau, kad kas nors turi mane išgirsti. 

- Pasirodyk pagaliau ir išlaisvink mane! - bandau šiek tiek atsikelti, bet mane sustabdo pilvą kaustantis skausmas. 

- Gelbėkit!! - nepasiduodu. 

Nusprendžiu užgniaužti esantį skausmą ir dar šiek tiek pasikeliu. Su kita ranka bandau atrišti mazgą nuo savo rankų, bet tai yra žymiai sunkiau, nei aš galvojau. Pakeliu galvą ir dar kartą apžiūriu patalpą, kurioje esu. Deja nėra nieko aplinkui, ką galėčiau panaudoti savo išlaisvinimui. 

Žinoma, juk jie apgalvojo viską.

Dar kartą pabandau ištraukti savo ranką, tačiau niekas neįvyksta. Tuo pačiu momentu labai suspaudžia pilvą. 

Pagaliau kažkur netoliese pasigirsta žingsniai ir aš šiek tiek suklūstu. Mano širdis pradeda plakti tankiau. 

Į patalpą, kurioje esu, įžengia tas pats vaikinas, kuris vakar man kažko sušvirkštė. Pradedu nerimauti, kad jis čia atėjo to paties, tiesiog užmigdyti mane. 

Kai jis šiek tiek prisiartina, pamatau, jog jo rankos yra tuščios, nusiraminu.

- Reikalauju pasimatyti su Meinu! - išrėkiu. 

Vaikinas nekreipia į mane jokio dėmesio ir netoliese nuėjęs prie stalo, pradeda kažką dėlioti. 

- Atvesk man jį! - sušaukiu dar kartą. 

vėl nesulaukiu jokio atsakymo.

- Ar jis uždraudė tau kalbėti su manimi?? - paklausiu. 

tačiau ir vėl nesulaukiu jokio atsakymo. 

Kai vaikinas atsisuka į mane, jo rankose vėl pamatau švirkštą. Jis nuima apsauginį dangtelį ir pradeda artintis prie manęs. 

Paklaikstu. 

- Nedrįsk! Pasitrauk! - pradedu šaukti ir muistytis. 

- Pasitrauk nuo manęs! - kiek galėdama ir nepaisydama skausmo priešinuosi. - Negali taip elgtis! - šaukiu ir spardausi. 

Neleidžiu jam suimti savo rankos, kai jis jau stovi visai šalia manęs. Pradedu spardyti jo kojas. Nepaisydamas nieko, jis suima mano laisvą ranką.  

- Paleisk! - sušaukiu paskutinį kartą ir iš visų jėgų smogiu jam į veidą. Akivaizdu, kad šito jis nesitikėjo. Jam iš rankos iškrenta švirkštas, kuris nukrenta šalia manęs. Pasinaudojusi padėtimi greitai paimu jį į savo rankas ir suvarau į vaikino ranką. Jis suaimanuoja. 

Dar kartą sukaupusi visas savo jėgas, bandau išlaisvinti savo surištą ranką. Apsidžiaugiu, kai pajaučiu, jog mazgas šiek tiek atsilaisvino. 

- Nagi, nagi, - kartoju sau bandydama ištraukti savo ranką. Nenuleidžiu akių nuo ant grindų gulinčio vaikino, kuris bando atgauti sąmonę ir susiprasti kas įvyko. 

nebeturiu laiko...

- Nagi, - verkdama dar kartą sukaupiu visas jėgas ir pagaliau ištraukiu savo pamėlusią ranką. Visą kūną užplūsta vilties jausmas. Dabar liko pasprukti iš čia niekam nematant... Kiek galėdama greičiau atsistoju ir sukandu savo dantis iš skausmo. Vėl pasijaučiu beviltiškai, nes suprantu, kad negalėsiu greitai judėti. 

- Man vis tiek pavyks, - kartoju sau.

Dar kartą pasižiūriu į ant žemės gulintį vaikiną ir susiėmusi už pilvo nuskubu prie durų.

Kai jau viskas atrodo praeityje, atidariusi duris išvystu Meiną. Jis nepasitinka manęs džiugu žvilgsniu. 

Sustingstu ir paeinu atgal. Už Meino pamatau dar du vyrus. 

- Ir kur tu vėl susiruošei? - paklausia Meinas. Jo žandikaulis įsitempęs, o žvilgsnis dar labiau patamsėja, kai nukreipęs akis ant žemės pamato gulinti vieną iš jo darbuotojų. Tada jo žvilgnis vėl sugrįžta į mane ir per mano kūną pereina šiurpulys. 

Negaliu atlaikyti jo akių kontakto, todėl mano žvilgsnis atsiduria ant jo sužeistos rankos... tuomet prisimenu, ką padariau ir man pasidaro gėda. 

- A.. Aš.. Aš nenoriu čia būti su tavimi, - pasakau Meinui. - Paleisk mane, - paprašau.

- Ir ką darysi jeigu nepaleisiu? Vėl šausi į mane? - piktai žiūrėdamas į mane paklausia. 

- Maldauju, sustok, - susigraudinu. - Aš tiesiog noriu viską pamiršti ir gyventi normalų gyvenimą, - pasakau jam ir vėl atsitraukiu, kai Meinas priartėja prie manęs. 

- Noriu tik apsaugoti tave, o tu suvarai man kulką? - žiūrėdamas tiesiai į mano akis vėl paklausia manęs. 

Nežinau kur dėtis. Nebevaldau situacijos. Mano žvilgsnis laksto visur, bandydamas išvengti Meino akių kontakto. Rodos, jog nuo streso nualpsiu. Ir kodėl tik jis gali priversti mane šitaip jaustis? 

Jis vis artėja prie manęs, o aš bandau kiek galėdama nutolti. 

- Rūpinausi tavim, kai pašovei mane ir nukritai, pirmiausia savo vyrų prašiau, kad išgelbėtų tavo gyvybę, - akmeniniu žvilgsniu pasakė. 

- Nustok kalbėti, nustok! - susiėmiau už galvos ir užsidengiau ausis, kai pajaučiau neapsakomą kaltės jausmą. Akyse susikaupusios ašaros rodėsi tuojau pradės nenumaldomai kristi. - Nieko nesakyk, - drebančiomis rankomis bandžiau suvaldyti save. 

Atsirėmiau į sieną. 

- Leisk man eiti, - pasakiau žiūrėdama į žemę, kai Meinas visiškai priėjo prie manęs. Pajaučiau jo gaivius kvepalus ir kvėpavimą man į plaukus.

- Niekur neisi iš čia net jei atsiklaupsi ant kelių, - ramiai pasakė man į ausį. Tą pačią sekundę aš pakėliau savo akis ir sutikau jo žvilgsnį. Mes žiūrėjome vienas į kitą ir aš nesupratau ar tai buvo meilė ar neapykanta. Tikriausiai abu jautėme tuos pačius jausmus, tačiau norėjome, kad nugalėtų meilė. Jo lūpos priartėjo prie manųjų. Stovėjau ir nejudėjau, laukiau, kol jis padarys tai. Norėjau ir vėl pajausti viską iš naujo, troškau jo. Mano kūnas degė ir pradėjo išduoti mane.

- Tai štai kaip nekenti manęs, - nusišypsojo ir pasakė atsitraukdamas. - Norėjau tik įsitikinti, - vėl pasakė. 

Staiga manyje dingo visa euforija. Norėjau pakelti ranką, tačiau Meinas greitai sulaikė ją ir prispaudė mane prie sienos. Sudejavau nuo šiek tiek skausmo. 

- Paleisk mane, - pakartojau kupinu pykčio žvilgsniu. 

- Suriškit ją, - pasisukęs į savo vyrus pasakė. 

- Ne, ne, ne! - sušukau. Pradėjau panikuoti. Pradėjau muistytis. - Prašau, nedaryk šito! - šaukiau ir maldavau. Tačiau Meinas nereagavo į mano prašymą ir tiesiog laikė mane. Jis žiūrėjo man tiesiai į akis ir nerodė jokių emocijų. Tai jautėsi kaip išdavystė. 

- Paleiskit mane! - bandžiau išsilaisvinti, bet jau buvau visiškai bejėgė. Meinas laikė mane už rankų, o du vyrai surišo mano kojas ir rankas. Viską atlikę jie pasodino mane ant žemės ir aš nusvirau atsiguldama. Rodos, jog negalėjau sulaikyti savo ašarų, tačiau niekas negirdėjo mano verkimo. 

- Kaip gali šitaip elgtis? - paklausiau su pykčio ir bejėgiškumo gaidele. 

- Tu privertei mane! - sušuko Meinas ir aš krūptelėjau. - Vieną dieną suprasi, jog dariau viską, kad apsaugočiau tave! - pridūrė stovėdamas priešais mane.

- O dėl viso šito, - parodė aplinkui rankos mostu. - Dėl viso šito prisiprašei pati, - pridūrė. 

- Nekenčiu tavęs, - atsisėsdama pasakiau Meinui. - Nekenčiu, - pakartojau. 

tuo metu Meinas apsisuko ir pradėjo eiti link išėjimo.

- Paleisk mane! - dar kartą sušaukiau. - Paleisk! - rodėsi, jog tuojau prarasiu balsą nuo šaukimo. 

- Jeigu šauksi, teks užklijuoti tavo burną, - sustojęs ir vėl apsisukęs pirštu parodė į mane ir išėjo.