Šviesa Tamsoje

54

MEINO POZICIJA

Trečiadienio vakarą Masačusetso valstijoje buvo sunkiai sužalota mergina. Pasak įvykio liudytojų, grupuotė nusikalstamo pasaulio veikėjų įsibrovė į namus, kuriuose buvo mergina ir ją padūrė. Įvykio aplinkybės vis dar tiriamos, įtariamieji iki šiol nerasti. Ką nors mačiusius ar žinančius apie įvykio aplinkybes prašome nedelsiant susisiekti telefonu, kurį matote ekrano apačioje.

Atėjau į kambarį, kuriame buvau susitaręs susitikti su savo viršininku paskyrusiu man užduotį. Buvau visiškai sugniuždytas, nebemačiau prasmės toliau gyventi ir nebežinojau, kaip turėsiu išpirkti šitą kaltę, kuri mane beprotiškai slėgė. Nebeišgalėjau aiškintis ir kažkam atsiskaityti kur buvau, ką veikiau ir kaip man sekasi įvykdyti savo užduotį.

Jis sėdėjo ant sofos ir gėrė viskį. Savo darbo metu Jis paprasčiausiai to nedarydavo, tačiau dabar tai buvo neeilinė diena. Per žinias paklausęs paskutinį reportažą apie Masačusetso įvykį Jis pajautė, jog aš jau čia ir lėtai atsistojo laikydamas viskio taurelę rankoje. Stovėjau kambario šone pusiau pakelta galva ir visiškai neegzistuojančiomis mintimis. Buvau purvinas, prakaituotas. Jeigu ne toks būtinas susitikimas, dabar tikriausiai būčiau ligoninėje ir dušas tikrai būtų paskutinė idėja atėjusi man į galvą. Mano drabužiai buvo išsiplaikę ir purvini.

Kai Jis jau buvo priėjęs prie manęs, aš lėtai pakėliau savo akis ir mūsų žvilgsniai susitiko.

- Mes nuėjome per toli, - nurydamas gumulą savo gerklėje pasakiau. Atrodė, jog Jis nė kiek nenustebo išgirdęs mano žodžius, tik lėtai atsigėrė paskutinį gurkšnį gėrimo ir netikėtai įsiūčio apimtas sviedė savo stiklinę į pirmą pasitaikiusą sieną man pro šoną. Nesumirksėjau, man vis dar nerūpėjo. Jis suėmė mane už apykaklės ir prirėmė prie sienos.

- Kodėl nukentėjo nekalta mergina? - grieždamas dantimis paklausė. Jis mane laikė taip stipriai, jog man būtų reikėję panaudoti nemažai jėgų išsilaisvinti, kurių dabar aš tikrai neturėjau.

Susiprasdamas į kokią situaciją mane įvėlė Jis paleido mane ir atsitraukė, taip suteikdamas progą papasakoti savo versiją.

- Aš.. Atėjau surinkti Jos daiktus.. Įsiveržiau į namą, kuriame Ji buvo laikinai apsistojusi.. Mes susiginčijome, kaip visada.. Pasakiau Jai niekam neatidaryti durų, o tada nuėjau surinkti Jos daiktų.. Kelias minutes Ji praleido kambaryje su manimi, kol paaiškinau situaciją, o tada Ji išėjo iš kambario.. Ji tik sekundėlei išėjo, o tada viskas nutilo.. Aš atėjau į svetainę ir jau pamačiau gulint Ją kraujo klane, - susijaudindamas ir drebėdamas rankos mostais paaiškinau situaciją. Mano balsas pradėjo lūžinėti ir aš nenustojau liesti savo veido ir plaukų.

- Tu turėjai atlikti vieną darbą, - Jis vėl atėjo prie manęs ir niekinamu žvilgsniu pažvelgė.

- Tai nebuvo paprastas darbas, puikiai tą žinojai! - surėkiau. - Vien tik išgirdęs apie šią užduotį nuo pat pradžių supratau, kad tai beprotybė! - pridėjau. - Ar bent pagalvojai, kad didžiausia auka dabar yra ši mergina?? Ir vardan ko? - pridėjau.

- Vardan to, jog už grotų atsisėstų tie, kurie jaučiasi neliečiamieji, - priminė man.

- Aš nebenoriu, nebedarysiu to, - pasakiau.

- Tu negali palikti mūsų pusiaukelėjė, mes jau čia pat, - atsakė ramiu tonu. Nebenorėjau tikėti niekuo, ką girdėjau. Norėjau išnykti ir būti niekada nepradėjęs to, ką pasiryžau padaryti.

- Aš Ją pamilau, - pasakiau žiūrėdamas Jam į akis.

Jis pradėjo juoktis.

- Tu negali Jos pamilti, Meinai, juk žinojai tai iš pat pradžių, - suėmė mane už pečių.

- Aš nebegaliu, - susiėmiau rankomis už veido ir atsitūpiau.

- Nagi, juk ne be reikalo buvai išrinktas geriausiu visomis prasmėmis, prašau, nepasiduok, - taip pat atsitūpęs man pasakė.

- O dabar atsistok, ir nueik pasikeisti marškinius, nes atrodai lyg būtum ką tik paskerdęs kiaulę, - pasakė man atsistojęs ir aš nuleidau akis į savo kruvinus marškinius.

PRIEŠ 12 VALANDŲ

- Nusiramink, nuo šiol viskas bus gerai, - pasakiau Ebei vos išgirdęs Jos nerimastingą balsą ir raginimą viską mesti ir išeiti. Per tiek laiko supratau, jog geriausia, ką tokioje situacijoje galėjau padaryti, tai tiesiog nuramintį Ją.

Man prireikė dar kelių sekundžių, jog sukraučiau Jos paskutinius drabužius, kurių Ji neturėjo daug. Laiko daug neturėjome ir jis tirpo beprotišku greičiu. Neilgai trukus nebegirdėjau Ebės balso ir išgirdau, tik durų trinktelėjimą.

- Juk sakiau nieko neį.. - staiga nebepratęsiau sakinio išėjęs į svetainę ir pamatęs Ebe gulinčią kraujo klane.

- Ne, - pasakiau sau nesuvokdamas kas ką tik atsitiko. Viską metęs puoliau prie Jos ir atsiklaupęs pradėjau ieškoti žaizdos, kuri buvo tiesiog užtvindyta krauju. Tai buvo siaubinga.

- Viskas bus gerai, viskas bus gerai, - kartojau, tačiau Ji jau buvo praradusi sąmonę.

Garsiakalbio pagal iškviečiau greitąją pagalbą ir tą pačią sekundę numetęs švarką nubėgau į Ebės kambarį atnešti saują švarių drabužių, kuriuos buvau ką tik sukrovęs. Spaudžiau kraujuojančią žaizdą kiek įmanoma veiksmingiau, tačiau rodėsi, kad kraujo tik daugėjo. Kiekvienas drabužis uždėtas ant Jos žaizdos ir permirkęs krauju vertė mane melstis, jog greitoji pagalba atskubėtų kuo greičiau.

Mano rankos drebėjo, aš vienu metu spaudžiau Ebės žaizdą pilve, o kita ranka glosčiau Jos veidą ir vis kartojau, jog viskas bus gerai. Net nežinojau ar pats tikėjau tuo, ką sakau.

Šokas. Tai vienintelis žodis, kuris galėtų apibūdinti šią situaciją. Jaučiausi visiškas bejėgis, jaučiausi kaltas ir būčiau atidavęs viską, jog dabar ten gulėčiau aš.

Atrodė, jog visas pasaulis nustojo suktis.

- Ką Tu Jai padarei?! - kažkas suėmęs mane ir prirėmęs prie sienos šaukė. - Atsakyk! - šaukė dar garsiau, tačiau aš jau nebebuvau čia. Iš balso spėjau suprasti, jog tai tikriausiai Meris.

- Nusiraminkite, ir leiskite Jį apžiūrėti, - pasakė malonus moteriškas balsas.

O tada tyla.. ir viltis, jog tai tik baisus košmaras.

*************
"Emotion will always win over coolness and cleverness. It's when a scene works emotionally and it's cool and clever, then it's great. That's what you want." Quentin Tarantino.❤️