Šviesa Tamsoje

63

- Kas vyksta?! - surinku, kai prie manęs priėjęs tamsių plaukų vyras, bando išnarplioti mazgus, atrišdamas rankas.

- Važiuosim, - tik tiek pasako jis vilkėdamas odinę striukę.

- Važiuosim kur?! - sutrikusi paklausiu, bet nesimuistau, nes kuo greičiau noriu išsilaisvinti.

- Stokis, - tik tiek man pasako. Jam prilaikant mane paklūstu jo įsakymui. Vis dar negaliu daryti daug staigių judesių dėl savo žaizdos, todėl stengiuosi atsistoti lėtai. Man prireikia kelių sekundžių prisiminti, jog vis dar turiu savo kojas ir galiu vaikščioti. Pakeliu akis į nepažįstamąjį vyrą, lyg laukdama jo pritarimo.

- Einam, - vėl sukomanduoja per pusę už mane aukštesnis vyras. Jis vis dar laikydamas mano ranką pradeda vestis mane link durų.

- Kur vediesi mane? - nesipriešinu jam bet vis klausinėju. Paskui jį einu kaip įmanoma greičiau, bet vos suinkščiu iš skausmo, jis sulėtina žingsnį.

Pastebiu kaip esu vedama koridoriais, kurie rodosi nėra tokie dideli, tačiau šonuose turi nemažai durų. Aplinkui nėra nieko, tik mudu. Dairausi kiek įmanoma daugiau, stengiuosi įsiminti vietas, kuriose esu. Įeiname į didelį angarą, kuris yra visiškai tuščias. Stebiuosi, į kokią nuošalią vietą Meinas mane atsivežė.

- Paskubėk, - pasako vyras, kuris vis dar laiko mane už rankos. Visgi, mano kojos dar nebuvo visiškai pripratusios prie vaikščiojimo, o situaciją apsunkino pilvo šone esanti žaizda.

Perėję visą angarą atsiduriame prie metalinių durų, kurias atidaro mano vedlys. Jis vienu galvos mostu liepia man praeiti pirmai. Išeinu į lauką ir netenku amo. Šiek tiek prisimerkiu nuo be perstojo spiginamos saulės tiesiai man į akis, tačiau aiškiai matau stovint 6 juodus džipus, o prie kiekvieno iš jų po keletą vyrų. Pačiame priekyje pamatau ir patį Meiną, kuris kažką kalbėjo iki to laiko, kai prasivėrė durys ir įėjome mes. Tiesa pasakius, dabar visų žvilgsniai buvo susmeigti į mane. Jie tikriausiai galvojo, kuom aš tokia nusipelniusi? Tai buvo klausimas, į kurį pati neturėjau atsakymo.

Staiga pajaučiau, kaip vyras stovėjęs už manęs vėl paima mano ranką. Jis pradėjo lydėti mane į vieną iš tų tamsintais langais mašinų.

- Užteks! - šiek tiek surėkiu ir išsineriu.

- Viskas gerai, - Meinas sušunka tam pačiam už mane kelis kartus aukštesniam vyrui ir jis nueina, palikdamas mane stovėti prie mašinos.

Bandau dairytis aplinkui ir apsimesti, kad esu visiškai atsipalaidavusi. Tikriausiai sekasi sunkiai, nes mano nervingumą išduoda lakstančios akys.

- Kaip jautiesi? - priėjęs prie manęs paklausia Meinas. Šiek tiek sutrinku.

- Nevaikščiojau kelias dienas, nežinau kas čia vyksta, o mano pilve vis dar neužgijusi žaizda, kaip tu manai?? - susinervinusi priartėju prie jo ir pasakau. Meinas šiek tiek šypteli ir aš lieku nesupratusi.

- Meinai, - priėjęs jaunas vaikinas pasako ir prikiša Meinui telefoną prie veido. Pastebiu, kaip juodaplaukio veido mina persimaino.

Nežinau, kas man šauna į galvą ir kodėl taip pasielgiu, bet nebeapsikęsdama visų paslapčių aplink mane išgriebiu telefoną jau iš Meino rankų.

- O Dieve, - susiėmusi už burnos pasakau. Jaučiu kaip manyje prasideda panika ir darosi sunku stovėti. - Tai mano tėtis! - mano akys sudrėksta. - Jis ligoninėje, - priduriu netekusi žado.

Meinas staigiai paima telefoną iš mano rankų.

- Jis ligoninėje! - pradedu šaukti. - Mano tėtis ligoninėje! - priduriu.