Šviesa Tamsoje

46

Persimetusi kuprinę per vieną petį kuo greičiau nulipau koridoriaus laiptais į apačią. Eidama kramčiau savo pirštų odeles ir galvojau kaip galėčiau nusiraminti. Nusileidusi į apačią taip stipriai užtrenkiau koridoriaus duris, jog net budėtoja atsistojo ant kėdės palikdama savo virbalus ir mezginį. 

Kai jau atsidūriau lauke, savo tašėje pradėjau ieškoti to, kas man tikrai turėjo praversti šią akimirką. Iš tašės gilumos išsitraukiau suktinuką ir kuo skubiau su kita ranka žiebtuvėliu užsidegiau. Įtraukusi pirmą dūmą atsilošiau prie mokyklos durų ir pakėliau savo akis į dangų. 

Dangus buvo giedras kaip niekad, nusišypsojau. Įtraukiau dar ir ... dar. Palengvėjo, nebesijaudinau ir atsipalaidavau. Norėjau galvoti apie gerus dalykus ir man pavyko. Staiga prisiminiau savo vaikystę, kuomet tėvai išvažiavo į Austriją.. O galbūt į Paryžių? Mano atmintį jau temdė keliones detalės, bet šį jausmą galiu jausti iki šiol. Tuomet buvau dar visai maža. Mane ir brolį globojo senelė. Atsimenu, kaip saulėtą vasaros dieną kartu vaikščiojome parke, kartu ėjome iki senelės namų ir į biblioteką. Ji buvo tokia gera man, kad leisdavo man daryti tai, kas kitiems atrodė nepriimtina. Kiekvieną dieną Ji paruošdavo skaniausius pusryčius, pietus ir vakarienę. Mes taip Ją mylėdavome už viską, už tai, kad Ji buvo tokia tikra ir mylinti. Esu tokia dėkinga, kad galiu Jos meilę jausti lyg šiol. Tai yra prisiminimai, kurie lydės mane visą gyvenimą, tai yra taip neapsakomai gera, kad aš noriu visa tai surašyti ant popieriaus lapo. 

Kiekvieną kelionę pro devynaukščius namus, kurią aš Tau vis primindavau, kaip tą, kuomet vaikai sviedė kiaušinį į Tavo kojas, lydėdavo toks nuoširdus juokas. Tau tai patikdavo, aš jaučiau. 

O galbūt atsimeni tą dieną, kai mes tiesiog gulėjome svetainėje ir žiūrėjome mano mėgstamiausią „Mumijos sugrįžimo" filmą? Tikriausiai turėčiau pasakyti, jog labiau norėjau parodyti Tau, koks nuostabus kūrinys tai buvo ir kaip labai man patiko. Dar iki dabar turiu šio filmo apdulkijusį diskelį. 

Netrukus mano padrikas mintis pažadino skambutis. Išsitraukiau telefoną ir atpažinau direktorės numerį.

- Klausau, - pabudusi iš euforijos prabilau. 

- Tuojau pat laukiu Tavęs savo kabinete, - pakeltu tonu pasakė ir padėjo ragelį. Tai visai manęs nenustebino, nes taip tiesiog turėjo įvykti. Palikusi nuoruką ant žemės aš nuskubėjau į direktorės kabinetą. Priėjusi prie kabineto išsitraukiau savo rankas iš kišenių ir pasibarškinusi įėjau. 

Kabinete manęs jau laukė direktorė ir Meinas. Vos tik aš įžengiau į kabinetą, kitoje patalpoje buvusi sekretorė uždarė duris, kad liktume visai vieni be pašalinių žmonių. 

- Kaip paaiškinti Tavo šiandienos elgesį su mokytoju, panele? - pradėjo direktorė. Atsidusau ir pavarčiau akis. 

- Aš nepadariau nieko blogo, - patrūkčiojau pečiais ir visai ramiai atsakiau. 

- Jaunimas, - staiga tarė Meinas ir tai mane kiek supykdė. 

- Lyg pats būtum labai senas, - atsikirtau. Tuomet pamačiau direktorės akis, kurios perkeltine to žodžio prasme iššoko ant kaktos. Ji priėjo prie manęs ir buvo pasiruošusi kažką sakyti, tačiau vėl apsisuko ir nuėjusi prie savo stalo pradėjo kilnoti papkes, kurios buvo pilnos baltų popierių.

Tą sekundę aš apie nieką negalvojau, tik po kelių mirktelėjimų vėl sugrįžau į realybę, kai Meinas priėjo prie manęs. 

- Tavo vyzdžiai išsiplėtę, - pasakė Jis. - Ar Tu rūkai tą mėšlą? - vėl pasiteiravo.

- Turėtum ir Tu pabandyti, gal tada nebūtum toks paniuręs, - atsikirtau su šypsniu veide. 

- Tuojau pat atsiprašyk savo mokytojo už netinkamą ir nepagarbų elgesį, Ebe, - tvirtai pasakė direktorė. Po šių žodžių direktorė vėl atsistojo. Visoje patalpoje tvyrojo neapsakoma įtampa, bet aš jos nejaučiau. Vis dėlto jutau, kaip po mažu esu įspraudžiaama į kampą ir tai man nepatiko. Nusprendžiau nebetylėti.

- Turėtumėte labiau pasidomėti kokius žmones priimate į Džefersoną, - atkirtau. - Galiu Jums pasakyti, kas yra šis asmuo, - parodžiau pirštu į mokytoją. 

- Kaip Tu drįsti! - pakėlė balsą Kveler. 

Nežinau kodėl staiga pradėjau jaustis blogai, tačiau man apsvaigo galva. 

- Norėdamas užbėgti įvykiams už akių pasakysiu tik tiek, jog nusprendžiau atsisakyti šios moksleivės, - pasakė. Aš lėtai pakėliau galvą ir negalėjau patikėti, ką išgirdau. Mokytojo atsisakymas tam tikro žmogaus Džefersone prilygo didžiausiam nusikaltimui. Per visą mokyklos istoriją tai atsitiko tik vienam moksleiviui, kuris po šio incidento buvo priverstas palikti prestižinę mokyklą. Tai dabar grėsė ir man. 

- Prašau suteikite Jai dar vieną šansą, - staiga išbalusi prabilo direktorė. Ji buvo išsigandusi ir tai buvo suprantama. Po panašaus pobūdžio įvykių mokykloje šešėlis krisdavo ne tik moksleiviui, bet ir direktorei. Tai reiškė prastą Jos, kaip mokyklos vadovės, vaidmenį. 

- Esu sujaudintas Jūsų rūpesčiu, pone Kveler, bet panašu, jog nepaliekate man kitos išeities, - pasakė ir išėjo. Nuskubėjau paskui mokytoją. 

Greitai pribėgusi pastojau kelią Meinui. 

- Negali taip pasielgti, - pasakiau. 

- Jau pamiršai, ką aš galiu, - tarė. 

Staiga ir vėl sugrįžo silpnumo jausmas ir spengimas ausyse. Pajaučiau kaip po truputį silpsta jėgos, todėl atsirėmiau į sieną. 

- Ar gerai jautiesi? - išgirdau susirūpinusį balsą ir pajaučiau ranką ant savo riešo.