Šviesa Tamsoje

53

Vis dar nedrąsiai jaučiausi būdama Merio namuose. Pažadėjau pasilikti čia ne ilgiau savaitę, kol sugalvosiu, ką toliau daryti. Nenorėjau būti naštą, nors Jis ir reikalavo pasilikti ilgiau. Meris buvo vienturtis sūnus, kuris gyveno su mama po to, kai Jo tėtis išvyko uždarbiauti į užsienį. Šiose namuose vietos buvo gana daug ir tai tikriausiai vienintelis dalykas, kuris mane ramino.. Net nepastebėjau, kaip visą dieną prabuvus lovoje išmušė trečia valanda dienos. Atsikėlusi iš lovos nuskubėjau nusiprausti veido ir išsivalyti dantis. Nepatingėjau rūpestingai išsišukuoti plaukų ir juos šiek tiek pasigarbanoti. Apsirengiau savo juodus džinsus, apsivilkau juodą maikutę ilgomis rankovėmis ir ant viršaus užsidėjau džinsinį švarką, kurį mėgau labiausiai. Dar intensyviau pasigarbanojau plaukus, užsidėjau kreminės pudros ir šiek tiek skaistalų ant savo skruostų. Atrodžiau patraukliai. 

Vos tik išėjau į lauką, kuo skubiau nužingsniavau į stotelę, kurioje manęs pasiimti turėjo atvažiuoti autobusas reisu Klinstonas - Džefersonas. Žinojau, ką turėjau padaryti. Visa tai nužengė per toli ir aš buvau tvirtai apsisprendusi. 

- Ar galiu užeiti? - pasibarškinusi į direktorės kabineto duris pasiklausiau. 

- Žinoma, panele, - atsakė. - Kuo galėčiau būti naudinga? - dar karta paklausė manęs kuomet įėjau į vidų. 

- Tiesą sakant atvykau čia pasikalbėti dėl savo istorijos mokytojo, - pradėjau.

- Tęskite, - davė leidimą.

- Dalykas tas, jog mano tėtis ir ponas Meinas tapo verslo partneriai, - tvirtai pasakiau. - Norėčiau, kad pakeistumėte mano istorijos mokytoją į kitą kompetetingą specialistą, - pridėjau. 

- Kada visa tai įvyko? - susidomėjusi ir nustebusi paklausė.

- Tikriausiai prieš kelias dienas, - dirbtinai nusišypsojau. - Vadovaujantis Džefersono protokolu, 5 punktu jame turiu tokią teisę, mano mokytojas niekaip negali būti susijęs su mano šeima, - atkirtau. 

- Puiku, jog pranešei, Ebe, susisieksiu su Ponu Meinu norėdama išgirsti Jo versiją ir kaip įmanoma greičiau vėl pasikalbėsiu su Tavimi, - nusišypsojo ir atsistojo norėdama mane išlydėti. 

- Rasiu kelią, - nusišypsodama pasakiau, nenorėjau, jog dar bent sakundę praleisčiau su Ja.

Jaučiausi taip gerai, jog pagaliau nusišypsojau. Po šitiek laiko.. Jaučiausi taip, lyg būčiau laimėjusi kažkokį paslaptingą mūšį, kurį žaidžiau pati su savimi. Norėjau tikėti, jog tai pabaiga, tačiau vidinis balsas sakė kitaip. 

Kai grįžau į Merio namus, jau buvo sutemę. Džiaugiausi, jog namo grįžau žymiai anksčiau, taip išvengsiu susitikimo su Merio mama, dėl kurios visada jaučiausi nejaukiai. Ji nebuvo bloga moteris, priešingai, labai svetinga ir maloni, tačiau visada jaučiausi lyg būčiau našta. Ir tikriausiai tai normalus jausmas man, nes visada troškau būti nepriklausoma. 

- Jau grįžai, - vos įėjusi pro duris išgirdau Merio balsą. - Nespėjau paruošti mums vakarienės, - pridūrė. Nusijuokiau.

- Ruošti vakarienę turėčiau aš, - nusišypsojau ir priėjusi apsikabinau Merį. Visą gyvenimą liksiu skolinga šiam nuostabiam vaikinui, kuris priglaudė mane, kai man labiausiai to reikėjo. 

- Žinai, gal aš tiesiog nueisiu ir nupirksiu mums skanaus azijietiško maisto? Užtruksiu vos 15 minučių, nepasigailėsi, drauge, - pasakė išpūstom akim. Man patikdavo,  kaip greitai aš užsikrėsdavau Merio gera nuotaika.

- Nesivargink, - pradėjau raminti, nors mano burnoje jau buvo susikaupęs didelis gumulas seilių.

- Juk žinau, kad nori, - išsišiepęs pasakė. - Tuojau pat grįšiu, - sušaukė ir pasiėmęs švarką nuo kėdės atlošo išbėgo.

Likusi viena kiek nusikvatojau, supratusi, kokia esu laiminga šalia turėdama tokius draugus. Nusimetusi savo kuprinę ir džinsinį švarką atsisėdau ant sofos ir ištiesiau kojas. Pasiėmusi valdymo pultelį įjungiau televizorių. Mano akys iš lėto pradėjo merktis, kai pasigirdo bildenimas į duris. Nutariau neatidaryti durų, tačiau garsas vis stiprėjo ir darėsi įkyrus. Atsistojau.

- Ką čia veiki? - vos atidariusi duris išgirdau priekaišto kupiną balsą. - Kaip gali gyventi kartu su Juo? - Meinas dar kartą paklausė manęs ir prasibrovė pro duris.

- Tau negalima čia būti, - griežtai pasakiau ir užtrenkusi namo duris nusekiau paskui.

- Ar miegi kartu su Juo? - Meinas prisiartino prie manęs. 

- Tuojau pat išeik! - surėkiau.

- Ebe, Tau gręsia rimtas pavojus, - pasakė Meinas.

- Kokią dingstį dar sugalvosi, jog pamatytum mane? Tu beprotis, niekada nepamiršiu, ką man padarei, - surėkiau.

- Užrakink namo duris ir niekam neatidaryk durų, - parodė pirštu ir nuėjo ieškoti mano kambario. 

- Meinai, nešdinkis iš čia, - nusekusi paskui pasakiau, kai Jis greitu rankos mostu uždarė esančias kambario duris už manęs ir prirėmė prie jų.

- Ką Tu darai? - tyliu balsu paklausiau žiūrėdama tiesiai juodaplaukiui į akis.

- Kodėl šiandiena nuėjai pas direktorę ir išdavei mane? - sušnabždėjo man.

- Matai! Visur įžiūri išdavystes, nesupranti ir niekada nesuprasi, kaip jaučiuosi, - iššvokščiau pro dantis. - Tikiuosi, jog bent Džefersone nebeteks sutikti Tavęs, - išsilaisvinusi iš Meino spąstų pasakiau, tačiau Jis sulaikė mane už rankos.

- Pavydžiu Tavęs, nieko negaliu sau padaryti. Tu esi mano moteris, visada tai jaučiau. Negali gyventi čia, su Juo, aš tiesiog negaliu matyti Tavęs su kitu ir svaigstu nuo minties, jog Tu gali būti kitoje glėbyje. Maldauju, atleisk man už viską, - Meinas pagaliau tai pasakė ir privertė mano širdį vėl iš lėto atgyti. 

- Prašau, sustok, - šiaip ne taip pasakiau. Jeigu viso šito nepabaigsime, neatsakysiu už savo veiksmus. Jaučiau kaip po truputį pasiduodu Jam, artėju vis labiau ir labiau. 

- Kur Tavo kambarys? - sušnabždėjo man. 

- Čia, - lėtai ištariau.

Su šiais žodžiais Jis greitu judesiu nusisuko nuo manęs ir pradėjo rinkti mano daiktus. Ėmė viską, kas kliuvo po ranka. Tai sukėlė man šiokią tokią paniką ir aš vėl pasidaviau atgijusiai paniekai. Greitu žingsniu išėjau iš kambario ir atsidūriau svetainėje. 

- Labai prašau, išeik, - su ašaromis akyse pasakiau kramtydama nagus ir vaikščiodama iš kampo į kampą. - Meinai, išeik!! - surėkiau kaip niekada garsiai. Atrodė, lyg kalbėčiausi su siena. Staiga vėl išgirdau stuksenimą į duris ir nieko nelaukdama puoliau prie durų. Adrenalino apimta griebiau durų rankeną ir plačiai atvėriau duris. Nespėjau nė sureaguoti, kai pajaučiau, jog peilio ašmenys įstrigo mano pilvo srityje. Vyras, kurio veidas man pradėjo lietis staigiai ištraukė peilį ir pabėgo. Nulenkiau galvą žemyn ir vaizdas, kurį pamačiau mane sutraumavo. Paliečiau tą vietą, kurią tiesiog nežmoniškai degino, jog įsitikinčiau, kad tai tikra. Iš mano žaizdos tiesiog liejosi kraujas, daug kraujo. Aš nežinojau, ką daryti. Mane ištiko baimė, išmušė karštis, pradėjo svaigti galva ir aš nukritau ant žemės.