Šviesa Tamsoje

59

MEINO POZICIJA

Ji atrodė tokia silpna, jog bet kurią akimirką galėjo tiesiog mano glėbyje prarasti sąmonę. Norėjau jai padėti, norėjau tiesiog prisiliesti prie jos ir išgydyti visas jos žaizdas. Ji atrodė trapi kaip niekad. Mano širdį draskė jos beviltiška būsena, jos kenčianti mina, jos drebantis kūnas. Norėjau, kad ji paprašytų mano pagalbos, tačiau žinojau, kad ji tam per išdidi. Norėjau perimti visą skausmą, kurį šią minutę ji jautė. Norėjau pats įsirėžti peilį į krūtinę ir nebegirdėti jos aimanuojančio balso.

- Pasitrauk, - laikydama kruviną delną sau prie žaizdos pasakė ji. - Neliesk manęs, - dar priminė, kai lėtai ją tikrinau.

Viskas atrodė labai blogai. Vienintelis geras dalykas buvo tas, jog jau buvau savo teritorijoje. Atvykau ten, kur ir turėjau. Čia mes abu būsime saugūs. Privalėjau Ebę paslėpti, kuo toliau nuo Vilo. Man darėsi baisu, kam jis buvo pasiryžęs. Negaliu teigti, jog viso šito plano nežinojau, tačiau tikrai nemaniau, kaip toli viskas nueis.

- Leisk man tau padėti, - pasakiau ir prikėliau ją padėdamas išlipti iš mašinos. Ji neturėjo daug jėgų muistytis, todėl tiesiog pasidavė man.

Bent jau man taip atrodė.

- Sakiau tau paleisti mane! - išsimuisčiusi iš mano glėbio atsitraukė ir nukreipė mano ginklą į mane patį. Ir tai buvo jos plano dalis.

- Nuleisk ginklą, - kiek sunerimęs pasakiau. - Tau reikia pagalbos, tu kraujuoji, po velnių! - sušukau žiūrėdamas į jos mėlynas akis.

- Užsičiaupk, užsičiaupk!! - suriko ji. - Užsičiaupk, arba nušausiu tave ir nusiųsiu tave tiesiai į pragarą! - pridėjo.

Supratau, kaip stipriai ji manęs nekenčia. Ji nė nenorėjo manęs išklausyti. Supratau, kaip stipriai ją įskaudinau, tačiau kitaip pasielgti negalėjau. Savo klaidą galėjau ištaisyti tik dabar, kuomet pasipriešinau Vilui. Nežinojau, kas manęs laukia, tačiau dėl Ebės gerovės nusprendžiau suburti vyrus ir visiems pasipriešinti.

- Nuleisk ginklą ir leisk man pasiaiškinti, - bandžiau taisyti situaciją. - Noriu papasakoti tau viską, kas iš tikrųjų nutiko, - pasakiau.

- Tavo bosas jau pakankamai papasakojo man, - nusišypsojo ji ir dar taikliau nukreipė ginklą į mane.

- Neturėtum juo tikėti, svarbiausia jam yra darbas, tikrai ne tu, - nenuleidau rankų, tačiau viskas, ką sakiau, buvo tiesa.

- Nesiartink ir nebandyk sušvelninti padėties, šį kartą tau nepavyks, mokytojau, - išrėkė. - Po velnių, kuom tu dar apsimetinėjai? Kuom dar tu esi šiam gyvenime? Šūdas, gal tau koks asmenybių sutrikimas? - paklausė.

- Po galais, tu smarkiai kraujuoji! - sušukau, kai pamačiau ant kelio lašančius kraujo lašus. Norėjau pakelti ją ant savo rankų ir lyg filmų herojus išgelbėti. Nes ji buvo mano.

- Prieš mirdama bent jau sugebėsiu atsilyginti tau už viską, ką man padarei, - pasakė. - Ir kraujuoja ne mano žaizda, o širdis, kuri tau niekada nerūpėjo! - pravirko.

- Tu visada man rūpėjai! Visada! Nuo tos akimirkos kai pamačiau tave! Vos išvydęs tave supratau, jog nepajėgsiu įvykdyti to, kam daviau priesaiką. Dariau viską, kad būčiau šalia tavęs ir kad galėčiau apsaugoti tave. Taip, aš vykdžiau man paskirtą užduotį, tačiau visada saugojau tave ir kai padėtis tapo nevaldoma aš tiesiog išėjau. Išėjau, nors žinojau, kad nebegaliu trauktis. Pasipriešinau jiems, nors puikiai žinojau viso to pasekmes. Visi mane titulavo, kaip geriausiu, tai buvo vienas iš didžiausių kontraktų mano karjeroje, tačiau jei tu negali būti laiminga, viso to man nereikia. Nuo mūsų pažinties dienos, jei taip galima pavadinti, mano mintyse esi kasdien, ir kiekviena moteris šalia manęs tiesiog yra mano priedanga. Aš noriu tik tavęs. Net jei ir nušausi mane, aš būsiu šalia ir saugosiu tave, galiu prisiekti. Man reikia tavęs, negaliu egzistuoti be tavęs. Noriu, kad būtum sveika, noriu matyti tavo šypseną. Ar bent kiek gali pasistengti mane suprasti? Po velnių, net pats nesuprantu, ką darau, bet stengiuosi ištaisyti viską ir padėti tau. Atleisk man, atleisk, jog per mane turėjai tiek iškentėti. Jei negali viso to pamiršti taip lengvai, bent jau nuleisk ginklą ir leisk tau padėti. Maldauju, tu vos pastovi ant kojų, - išsiliejau.

- Ar dabar turėčiau dar labiau apsiverkti ir pulti tau į glėbį? Netikiu tavim, - išrėžė Ebė. - Ir šį kartą aš klausysiu proto, - pridėjo.

Mačiau kaip jos jėgos po truputį silpo. Netikėjau, jog ji nuspaus gaiduką, bet mano širdis vis tiek plakė kosminiu greičiu. Tikėjau, jog mano širdis taip pat sruvo krauju, matant kaip ji kankinasi. Man skaudėjo dar labiau, nes žinojau, kad ši nekalta mergina taip kankinasi dėl manęs. Ji to tikrai nenusipelnė. Tikriausiai geriausias dalykas šioje istorijoje buvo tas, jog šį darbą atlikti nuo pat pradžių buvau paskirtas būtent aš. Nenorėjau nė pagalvoti, kas būtų nutikę, jei mano vietoje būtų buvęs kitas agentas.

- Dabar aš lėtai prieisiu prie tavęs ir tu man atiduosi ginklą, gerai? - ramiai paklausiau Ebės, kai ji dar daugiau sukniubo laikydamasi savo žaizdos. Nesupratau, kaip ji dar pastovėjo ant kojų, kai jos žaizda buvo aiškiai atsivėrusi. Kraujo vis daugėjo ir daugėjo.

Aš iš lėto artinausi prie jos. Ebė nebeturėjo jėgų atsakyti man. Jos taikinys taip pat nusileido šiek tiek į apačią ir aš nusiraminau.

Šiek tiek priėjau dar ir dar.. kuomet..

...išgirdau šūvį.

Sukniubau. Pasukau savo galvą į dešinę pusę.

Ji peršovė mano dešinės rankos petį. Antra kulka beveik į tą pačią vietą.

Skausmo apimtas nugriuvau, tačiau nenuleidau akių nuo Ebės. Išmetusi ginklą ji atsuko man nugarą ir nežymiai pradėjo tolti. Ji bandė eiti mažais žingsneliais, kurie jai nebuvo labai sėkmingi. Po kelių žingsnelių jį nugriuvo. Abu likome gulėti ant žemės.

- Meinai! Šūdas! Kas čia įvyko?! - staiga išgirdau savo žmonių balsus.

- Padėkit jai! Išgelbėkit ją! - dusliu balsu ir susiėmęs už peties pradėjau šaukti.

Ji privalo gyventi...

ji privalo būti laiminga...