Šviesa Tamsoje

50

- Aš su Tavimi, viskas gerai, - pajaučiau Meino apsikabinimą, kai šiek tiek atgavau sąmonę. Apsidairiau aplinkui. Gulėjau tame pačiame mokytojo kambaryje, iš kurio paskutinį kartą pabėgau. Jau buvo tamsu, tačiau kambaryje degė stalinė lempa, kurios dėka pamačiau sutvarstytą žaizdą ant kojos. 

- Kas man..? - staiga nepabaigiau nes siaubingai suskaudo galva. Norėjau atsikelti bet mane taip pat sulaikė Meinas. 

- Gulėk, dabar geriau pagulėk, - pakartojos Jis ir aš atsilošiau. 

- Mano Tėtis.. - nepabaigiau kai vėl sudilgčiojo smilkinius.

- Aš viskuo pasirūpinau, - nuramino dar kartą. Meinas sėdėjo ant lovos krašto ir savo žvilgsniu tyrinėjo mane. Pasijaučiau gana nejaukiai, buvau tokia gležna ir bejėgė. 

- Kaip Tu radai mane? - paklausiau.

- Pažintys, - pasakė Jis ir nusišypsojo. 

- Ar Tu vis dar sukiesi tame pavojingame pasaulyje? - paklausiau. 

- Jau nebe, - pratarė ir užgęsino lempą. Lėtai atsistojęs Jis užklojo mane ir jau ruošėsi eiti, tačiau sulaikiau Jį. 

- Kas jeigu jie vėl grįš? - gailiai paklausiau. 

- Nebegrįš, - paglostė man galvą ir apėjo lovą, taip atsidurdamas kitame gale. Galvojau, jog Meinas išeis, bet Jis atsigulė į lovą kartu su manimi. 

- Miegok, - paliepė man. 

Užmerkiau akis. 

vėjas. stovėjau ant bedugnės krašto. buvau visiškai viena, manęs niekas nepasigedo. tai buvo įprasta, būti vienai buvo mano pilnatvė ir mano kančia. kodėl taip elgiausi? kodėl buvau čia? nežinojau.. kaip ir nežinojau daugelio atsakymų. juk pasaulis toks sudėtingas. niekada nesuprasiu kaip jis veikia ir niekada nesurasiu tinkamų atsakymų kodėl yra vienaip ar kitaip. mano gyvenimas buvo sudėtingas. norėjau bėgti, o kai bėgdavau norėdavau sustoti. stovėjau, bet kai pajudėdavau pavargdavau. nesupratau savęs. paskutiniu metu visiškai nesupratau savęs ir negalėjau surasti. kažkas man sujaukė mintis. juk niekada tokia nebuvau? galbūt todėl visi poetai rašo apie gyvenimą, apie meilę, galbūt ir jie neranda atsakymų taip pat kaip ir aš? išgirdau jo balsą. tai buvo meilė, mano meilė. jis vis artėjo prie manęs, o aš vis tolau. kodėl aš bėgu nuo jo? pasilik.. išskleidžiau savo sparnus ir buvau pasiruošusi, pasiryžusi, bet jis...

Prabudau. Kvėpavau taip giliai ir greitai, jog kartu su manimi prabudo ir Meinas. Atsilošiau ir pabandžiau atsisėsti, tačiau kojos skausmas sulaikė mane.

- Ar Tau viskas gerai? - susirūpinęs paklausė Meinas ir uždegė šviesą. 

- Sapnas, - pasakiau ir pravirkau. 

- Tai buvo tik sapnas, - pasakė mokytojas ir prisislinkęs apsikabino mane. Jis laikė mane taip stipriai, jog pasijaučiau, kokia saugi esu būdama kartu su Juo. Vienoje pozicijoje išlikome gal kelias minutes.

- Ačiū Tau, - pasakiau Jam švelniai. Būtent tada mūsų akys susitiko ir aš pajaučiau, kad mes neįstengsime susivaldyti. Mano žvilgsnis nukrypo į Jo lūpas, veido linijas, gražius stilingai apkirptus plaukus ir Jo kūną, prie kurio ką tik glaudžiausi. Pajaučiau, kaip Jis su manimi atliko tą patį ritualą. Jis lėtai prisislinko prie manęs ir pabučiavo. Tai buvo nuostabu, galėčiau gyventi šia akimirka visą savo likusį gyvenimą. 

Mūsų bučinys perėjo į glamones, kurias lengvai buvo galima nuspėti. Mes troškome vienas kito kūno, laukėme per ilgai. Savo rankomis Jis slinko link mano klubų ir atgal prie mano krūtinės. Tik išgyvendama šitą akimirką supratau, kaip senai to norėjau. Meino judesiai vis greitėjo, bet Jis netikėtai sustojo.

- Ar tikrai to nori? - paklausė Jis ir aš palinksėjau. 

- Tik būk švelnus, - pasakiau. 

- Pasitikėk manimi, - tai buvo paskutiniai Jo žodžiai, kai aš visiškai pasidaviau ir apie nieką nebegalvojau. Gyvenau šia akimirka ir ji buvo pati geriausia.

//

Į kambarį įsibrovę saulės spinduliai pažadino mane. Vos pramerkusi akis prisiminiau viską, kas atsitiko šiąnakt. Apsižvalgiau po kambarį, šalia manęs gulėjo Meinas. Mačiau, kad Jis buvo be marškinėlių, todėl norėdama įsitikinti ar vis tai tikra pakėliau antklodę ir pažvelgiau į save. 

Taip, tai buvo tikra. 

Sumišau. Pasijaučiau keistai. Tikriausiai viso šito neturėjo būti. Po visko, kas įvyko tarp mūsų? Ne ne ne. Kodėl pasidaviau silpnumo akimirkai? Kodėl taip padariau? Kodėl išvis nenakvojau savo namuose? Nusivyliau savimi. 

Kelis kartus veidą prasibraukiau rankomis. Vis dar skaudančia koja kuo tyliau atsikėliau iš lovos ir nutepenau į vonią prieš tai susirinkdama savo rūbus. Nusiprausiau veidą, susišukavau plaukus ir kuo greičiau apsirengiau. Nenorėjau pažvelgti į veidrodį, nes jaučiau gėdą. Po visko, ką man teko išgyventi taip lengvai pasidaviau? Tai buvau ne aš.. Nekenčiau savęs. Šlubuodama išėjau iš vonios kambario ir prie stalo susiradusi tuščią popieriaus lapą išplėšiau jį. Susiradusi tušinuką didelėmis raidėmis parašiau.

tai buvo klaida

palikau raštelį ant lovos krašto ir atsirakinusi duris išėjau.