Šviesa Tamsoje

39

Greitai nuraminau Tėtį ir nieko nelaukusi nuėjau į koridorių. Jau žinojau, ką turiu daryti. 

- Tėt, šiandiena su klasioke turiu padaryti projektą, grįšiu vėliau, - sušukau ir dingau. 

Buvau vėl pakeliui į mokyklą. Nežinau įvardinsite tai kaip pasidavimą ar naują pradžią, tačiau kad ir kaip nenorėjau, buvau pasirengusi pasakyti Meinui teisybę. Norėjau, kad Jis pagaliau paliktų mane ramybėje. Pažadėjau Tėčiui, kuo geriau pabaigti mokyklą ir dabar privalėjau žaisti pagal mokytojo taisykles. Šiuo metu visiškai negalvojau apie pasekmes, norėjau tik tylos ir ramybės. 

Pasižiūrėjau į laikrodį ir pasitarusi pati su savimi nutariau, jog Jis šiuo metu kaip tik turėtų būti vienas savo kabinete. 

Taisys mokinių darbus.. Lyg tai labai gerai mokėtų daryti. Viduje galėjau sprogti iš pykčio ir paniekos Meinui. Nesupratau, kaip žmogus gali sau tiek daug leisti. Jis visada gaudavo ko nori, visada pasiekdavo savo ir tai mane erzino dar labiau. 

Nepaisant viso šito užmiršti Jį buvo dar sunkiau. Neįmanoma pamiršti žmogaus taip greitai ir lengvai, tuo labiau, kai matai Jo veidą beveik kiekvieną dieną. 

Kuomet išlipau iš autobuso prie Džefersono, daugelio akys nukrypo į mane. Kai kurie pažįstami ir jaunesni mokiniai negalėjo atitraukti akių nuo manęs ir kažką paslaptingai šnibždėjosi. Nebuvo sunku nuspėti apie ką, nes tokios skandalingos naujienos, kaip mano Tėčio bankrotas, Džefersone apskriedavo greičiau nei buvo galima įsivaizduoti. 

Šiuo momentu atrodė, kad viskas aplink mane griūva ir aš kažkokiu būdu privalau judėti pirmyn. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo šeimos. Tėtis užsiminė tik tai, jog versle prarado labai didelius pinigus ir dabar reikia labai didelės sumos viską atkurti iš naujo. 

Pakilau laiptais į viršų ir stengiausi neprarasti visos drąsos. Stengiausi logiškai sudėlioti sakinius savo galvoje, bet vis ką nors pamiršdavau. Pajutau kaip pradėjo kaisti mano kūnas ir delnai. Šūdas. Nekenčiu šito jausmo. Tas jaudulys buvo begalinis, ypač, kai nežinojau ar elgiuosi tinkamai. 

Staiga sustojau atsikvėpti ir paklausiau savęs kam visa tai? Kodėl man taip baisu? Privalau pasitikėti savimi ir neleisti niekam žaisti su manimi. Meinas žaidė su manimi, tačiau aš buvau pasirengusi nutraukti šitą purviną žaidimą vildamasi, jog visi grasinimai apie mano prasitarimą yra seniausiai užmiršti. O ir privalėjau, kuo geresniais pažymiais pabaigti presitižinę mokyklą. 

Greitai paspartinau žingsnį ir ėjau tiesiai link tikslo. 

- Tai buvo tas pats vyras su randu, Jis pasakė man liudyti prieš Tave ir grasino man, kad susidoros su mano šeima, jei to nepadarysiu, - įsiveržusi pro duris pakeltu tonu sušaukiau. Meldžiausi, jog nepradėčiau verkti kaip maža mergaitė, tačiau buvo per vėlu. 

Šūdas. Ir kodėl esu tokia jautri?

Jis jau buvo apsimovęs savo paltą, kai netikėtai Jam pasakiau tai, ko Meinas visai nesitikėjo. Greitai atsisukęs į mane negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Galėjau suprasti tai. Buvo įdomu ar Jį nustebino, kad pagaliau prabilau ar tai, jog tokio atsakymo mokytojas visai nesitikėjo? 

- Ar dabar esi patenkintas? Manai būčiau tylėjusi, jei tai nebūtų taip svarbu, manai būčiau liudijusi prieš Tave? - nesuvaldžiau ašarų. - Esi idiotas, didžiausias, kokį kada nors esu sutikusi, - įtraukusi orą pasakiau ir apsisukau išeiti lauk.

- Palauk, - išgirdau Jo balsą ir einantį link manęs, tačiau užtrenkiau durimis ir net neketinau klausyti Jo paliepimų.

Užėjusi į tualetą, kuo greičiau nusivaliau ašaras ant veido ir atsigėriau vandens. 

- Aš tai padariau, - mintyse pasakiau sau ir pajaučiau palengvėjimą. 

Kad ir kaip norėjau pamiršti visas problemas, iš galvos neišėjo Tėtis. Turėjau su kuo nors apie tai pasikalbėti, todėl išsitraukiau mobilųjį ir Meriui parašiau žinutę, jog laukiu Jo prie Džefersono įėjimo. Tokiu metu Meris vis dar būna mokykloje, kadangi mokosi kuo daugiau papildomai po pamokų. Užaugęs Jis nori būti gydytoju, todėl visai nenuostabu, kodėl taip ilgai praleidžia prie mokslų. Nesuprantu, kas gali norėti visą gyvenimą praleisti ligoninėje ir klausytis žmonių aimanų, negalavimų.. Tačiau tokie žmonės, kaip Meris visada žavėjo mane: turintys tikslą ir siekiantys to bet kokia kaina. Ir vis dėlto tai yra Jo pasirinktas gyvenimo kelias, kuris neturėtų manęs dominti iki tol, kol Jis jaučiasi laimingu.

Jis visada buvo tas žmogus, kuris išklausys ir nesmerks manęs, todėl būtent dabar ir norėjau praleisti laiką su Meriu. 

Šiek tiek pasidažiau lūpas ir dar kartą nusivaliau veidą, jog atrodyčiau, kuo dailiau. 

Kai po kelių minučių atėjau prie įėjimo Jis jau laukė manęs. Punktualumas. Dievinu tai.

- Tu buvai teisus, - pasakiau susikrimtusi ir apsikabinau Merį. 

- Na tai nėra taip blogai, Ebe, pasaulyje yra žmonių, kurie miršta, - pasakė Jis ir abu kaip pakvaišę pradėjome kvatotis. Humoras, kurį supratome tik Mes, buvo dar vienas privalumas Mūsų draugystėje. 

Jau norėjau pasiūlyti Meriui eiti pasivaikščioti, kai mano mintis išblaškė pro mokyklos duris išeinantis Meinas. Jis ėjo link savo mašinos, kai pamatė mane Merio glėbyje. Šis vaizdas privertė Meiną sustoti, o tuomet mane užplūdo dar didesnis keršto troškimas. Jis negalėjo atplėšti akių nuo manęs ir mano vaikystės draugo. Pasinaudojau esama situacija ir..

.. ir pabučiavau Merį.