Šviesa Tamsoje

40

Nesupratau, kas tuo metu dėjosi mano galvoje, tačiau privalėjau taip pasielgti.

- Ebe, ką Tu darai? - atstūmęs mane paklausė Meris. Pirmą kartą gyvenime mačiau Jį tokį pasimetusį ir nežinantį, ką daryti. - Esi man kaip sesė, - pridėjo Jis ir išspaudė keistai sarkastišką šypseną.

- Aš.., - nutęsiau sunkiai rinkdama žodžius. Dabar buvo ypač sunku blaiviai mąstyti, kai Meris laukė mano pasiaiškinimo. Pasinaudojusi proga aš šiek tiek nusisukau nuo savo geriausio draugo ir akies krašteliu pažiūrėjau ten, kur turėjo stovėti Meinas.

Deja, bet Jo nemačiau ir išgirdusi užvestos mašinos garsą supratau, kad Jis jau mašinoje. Pažiūrėjusi išvažiavimą neklydau. Važiuodamas dideliu greičiu Meinas išsuko į pagrindinį kelią ir dingo mano akyse.

- Žinai, Tu pasikeitei, - Meris išblaškė mano mintis vis dar laukdamas atsakymo. Jis apsisuko ir grįždamas atgal į mokyklą paliko mane stovėti ant laiptų. Buvo sunku suprasti mano jausmus šiuo metu, tačiau nenorėjau Jo skaudinti. Nenorėjau skaudinti Merio, nes Jis buvo draugas, kuriuos retai sutiksi būtent dabar, tačiau tuo pačiu norėjau priversti Meiną sprogti iš pavydo.

Tikriausiai apgavau pati save, nes galų gale pajaučiau nusivylimo skonį. Prisiminusi, jog namie esu tikrai reikalinga pasukau trumpiausiu keliuku eiti namo. Šį kartą norėjau pabūti su savimi, pergalvoti, kas ką tik įvyko ir nusiraminti. Abejoju ar kas galėtų geriau suprasti mane, jei ne aš pati.

Žiūrėdama į žemę ėjau šaligatviu ir kaip visada spardžiau po kojomis esančius akmenėlius. Jau norėjau pereiti į kitą gatvės pusę, kai krūptelėjau nuo sustojusios mašinos garso, kuri man pastojo kelią. Visa tai atrodė gan baugiai.

- Sėsk į mašiną, - nuleidęs priekinės mašinos stiklą pasakė Meinas. Mane beveik ištiko šokas, nes šito visiškai nesitikėjau. Ar tai reiškia, kad mano planas taip gerai suveikė? O galbūt nuėjau per toli? Stengiausi ignoruoti Jį ir tiesiog bandžiau apeiti mašiną.

Taip.. Tikrai bandžiau, nes išlipęs Meinas pasivijo mane ir paėmė už riešo.

- Sėsk į mašiną, - dar kartą įsitempęs pasakė.

- Net jei ir norėčiau nesėsčiau į Tavo suknistą automobilį, - išrėžiau Jam, nors širdis trankėsi lyg pašėlusi. Išsilaisvinau iš Meino rankų ir nusisukusi vėl pradėjau eiti. Tai tęsėsi neilgai, nes rudaakis vėl suėmė mane tik šį kartą tris kartus stipriau ir prisitraukė prie savęs. Jis nekentė, kuomet nepaklūsau Jam, o tai mane vertė džiūgauti.

- Kur dingo Jūsų manieros, pone mokytojau? - sarkastiškai paklausiau.

Su lyg šiais žodžiais Meinas pasidavė ir išsitraukęs sulankstytą popierių iš savo kelnių kišenės išvyniojo jį ir parodė man.

- Iš kur Tu.. - nutęsiau, kai Jo rankose pamačiau prieš kelias dienas gautą užrašą į mano pašto dėžutę „Viskas tik prasideda"

- Šitas priklauso Tau, o šis.. - išvyniojęs kitą popierių vėl parodė. - Šis priklauso man, - rimtai pasakė. - Radau jį savo pašto dėžutėje, kaip tikriausiai ir Tu radai savąjį.

Negalėjau patikėti, ką matau. Mano akys žiūrėjo į Meino ką tik ištrauktą lapą su užrašu, kuris sakė „bus linksma."

Visa tai sudarė sakinį.

- Kažkas žaidžia su mumis, - rimtu veidu pasakė man vis dar prieš akis laikydamas du mums priklausančius laiškus.

- Kam to reikia? - nedavė ramybės vienintelis klausimas.

- Nežinau, tačiau išsiaiškinsiu, - sugniaužęs kumštyje lapus pasakė ir apsisuko eiti link automobilio.

Stovėjau išplėtusi akis ir nužiūrinėjau einantį Meiną. Jis atrodė tobulai.. Galėčiau prisiekti.. Juodos kostiuminės kelnės ir balti marškiniai, kurie puikiai išryškino mokytojo kūną privertė mane vėl pagalvoti, kodėl visos mokyklos merginos eina dėl Jo iš proto. Meinas buvo aukštas, žymiai aukštesnis už mane, kas privertė mane susimąstyti, koks puikus kasnelis Jis būtų „VOGUE" žurnalui.

Pro mintis vėl praskriejo atsiminimai, kuriuos jau buvau primiršusi. Velnias. Nejučia paliečiau savo rankas, kurias ką tik buvo sulaikęs Jis.. Kai atsimerkiau pamačiau Meiną žiūrintį tiesiai į mane ir susigėdau, tačiau neišsidaviau.

- Tikiuosi Tavo vaikinas rūpinsis Tavimi, - pasakė.

- Rūpinsis taip gerai, kaip paskutinysis nesugebėjo, - greitai atsakiau nė nemirktelėdama. Viduje tiesiog siautė emocijų sūkurys, bet mokėjau tai labai gerai paslėpti. Po šių žodžių Meinas nusišypsojo man, bet tai nebuvo laimės akimirkos šypsnis. Jam buvo skaudu, galėjau tai matyti, o gal tik norėjau?

Apsisukau ir pradėjau eiti, kai išgirdau Meino balsą, tik šį kartą ne man.

- Taip, susitikime šį vakarą, - pasakė Jis jau kalbėdamas telefonu.

O aš vis tolau ir galvojau..

.. kokie mes vis dėlto panašūs.