Šviesa Tamsoje

20

Nieko nelaukusi priėjau prie durų, jaučiau kaip padažnėjo pulsas.

- Sveika, nesupyk, kad trukdau taip vėlai, tačiau man esi trumpam reikalinga, - atidariusi duris išgirdau. Tai buvo Amilda, mano seselė. Ji stovėjo prasisegusi baltą chalatą, tikriausiai jau ruošėsi važiuoti namo.

- Viskas gerai, - kiek sutrikusi atsakiau. - Ar kas nors atsitiko? - vėl pasidomėjau.

- Visiškai nieko, tiesiog reikia Tavo parašo, kad susipažinai su sanatorijos taisyklėmis ir kad jų laikysies, - nusišypsojusi paaiškino moteris. Ji mane nusivedė į savo kabinetą, kuris buvo tame pačiame aukšte, kaip ir mano kambarys. Ofisas buvo labai gražiai įrengtas, čia vyravo balta spalva, ant sienos kabėjo plazminis televizorius, o ant stalo stovėjo 'apple' firmos kompiuteris.

- Prašau, perskaityk viską ir pasirašyk, - padavusi gal dvidešimties lapų papkę pasakė. Nejaugi Ji tikrai mano, kad dabar viską imsiu ir skaitysiu? Juokinga. Prisėdusi ant kėdės apsimečiau, kad skaitau ir lėtai verčiau lapus, kol galų gale mano kantrybė baigėsi. Staigiu judesiu nuo stalo paėmiau tušinuką ir sukreivaliojau savo parašą.

- Viskas, - atsistojusi ir nusišypsojusi atsakiau seselei.

- Puiku, ačiū Tau, - padėkojo moteris ir aš išėjau. Eidama koridoriumi link savo kambario jaučiau palengvėjimą. Vyliausi, jog dabar tikrai galėsiu pamiršti M, buvau teisi, kad Jis čia negalės patekti. Šią akimirką norėjau tik griūti į lovą ir pamiršti visas problemas.

Atidariau savo kambario duris ir uždariusi jas jau ruošiausi eiti persirengti, kai ant savo burnos pajaučiau ranką. Kažkas viena ranka laikė prispaudęs mano burną, o kita ranka buvo švelniai apglėbęs per liemenį. Beprotiškai išsigandau, atrodo visas gyvenimas prabėgo prieš akis.

- Juk sakiau, kad ateisiu. Savo pažadų aš laikausi, - į ausį tyliai pašnibždėjo. Pradėjau muistytis, o kai Jis šiek tiek atleido savo vieną ranką ties mano burna pasinaudojusi proga išsilaisvinau iš Jo rankų. Pradėjau bėgti prie durų, tačiau Jis buvo greitesnis ir užstojo man kelią prieš pat nosį. Vien iš M judesių galėjau spręsti, koks patyręs Jis yra visuose šiuose reikaluose.

-  Išleisk mane, nenoriu daugiau būti su Tavimi, - tvirtai išrėžiau. - Esi žudikas!

- O tas komisaras rimtai Tave įtikino, - palinksėjęs galvą man atsakė.

- Leisk man eiti, - pasakiau ir bandžiau prasibrauti pro M.

- Ne, - pasakė ir net nepajudėjo iš vietos. - Būsiu čia tol, kol manęs neišklausysi, - užtikrino. Žinojau, kad Jis nenusileis man, todėl apsisukau ir nuėjau atsisėsti ant lovos krašto.

- Prieš kelis metus susipažinau su vienu vaikinu, visiškai atsitiktinai, - pradėjo. - Jis padėjo mano šeimai ir nuo to laiko mes tapome geri draugai. Tada dar nežinojau, kad Arvis, toks buvo Jo vardas, jau priklauso mafijai, aš apie tuos visus juodus darbelius nė nebuvau girdėjęs. Vieną dieną, kai Arvis sužinojo apie mano pinigines problemas pasiūlė įsilieti į visą 'nešvarų verslą', taip viskas ir prasidėjo.. Taip pat Jis turėjo tėvą, kuris kažkodėl manęs niekada nemėgo, neleido Arviui bendrauti su manimi. Apie savo sūnaus darbelius Jis nė nenutuokė, o kai sužinojo apie viską pradėjo kaltinti mane, neva aš Jo sūnų vedžiau tokiu keliu. Ir žinai kas buvo Jo tėvas? Tas pats komisaras Berinas Vornas, kuris dabar mane 'medžioja'. Jis nori pasodinti mane į kalėjimą ir taip atkeršyti už savo sūnų. Tačiau yra vienas bet. Berinas visiškai neturi jokių įrodymų prieš mane. Visus tuos kaltinimus apie nužudytus žmones Jis yra išsigalvojęs.. Aš niekada nieko nežudžiau, girdi? Niekada. O šitaip Tau pasakė todėl, kad Tave prieš mane nuteiktų ir Tu Jam viską išklotum. Viską, ką žinai apie mane, taip Jie lengvai galėtų mane susekti. Ar dabar supranti? - pabaigė.

Galvojau, kad mano galva sprogs. Šitokio pasakojimo tikėjausi mažiausiai, kaip galėjau būti tokia kvaila? Kaltinau save ir nekenčiau. Nebežinojau, ką atsakyti Meinui. Atsistojau ir nuleidusi galvą stovėjau, stovėjau tiesiai prieš Meiną. Galvoje sukosi vieni klaustukai, tiek daug informacijos.

- Dabar kai viską žinai labai prašau, tikėk manimi. Aš žinau, kad jauti man tą patį, ką ir aš, - pasakė.

- Klysti, - šaltai atsakiau. Vis dar nenorėjau pasiduoti.

- Klystu? Tuomet kodėl atsakai į kiekvieną mano bučinį? Kodėl neatstumi manęs, kai liečiu Tave? - nusišypsojęs paklausė. Visiškai pasimečiau.

- Nusišneki, - suvapėjau ir jaučiau, kaip akys pradėjo bėgioti po kambarį.

- Tuojau pasižiūrėsime ar tikrai nusišneku, - rimtai mestelėjo ir su lyg šiais žodžiais pajaučiau Jo lūpas ant manųjų. Viskas įvyko taip greitai ir netikėtai. Žinoma, kad bandžiau atstumti M, visomis išgalėmis, bet aistra nugalėjo. Neįstengiau, negalėjau Jam neatsakyti, nežinau, ką Jis su manimi darė.

Galiausiai atsikvošėjau ir viską užbaigiau pasitraukusi nuo Meino.

- Nekenčiu, kai taip elgiesi! Jei esi stipresnis už mane nereiškia, jog gali daryti, ką nori! - surikau ant Jo.

- Atsiprašau, tikrai buvau per daug įžūlus, - pradėjo teisintis. - Tačiau negali neigti, jog nieko man nejauti, abu žinome, jog tai netiesa, - tęsė.

- Tu nežinai, kas dąrosi mano viduje ir kaip man sunku. Nežinau, kuo tikėti ir kam išsipasakoti. Kartais tiesiog noriu užmigti ir neatsibusti, - pratrūkau ir pradėjusi verkti atsisėdau ant lovos. Meinas taip pat atsisėdo šalia manęs ir apkabino mane.

- Išsiverk, verk, kiek tik nori, kol bus geriau, - pasakė ir tvirtai laikė mane. Buvau padėjusi galvą ant Jo tvirtos krūtinės, girdėjau, kaip plaka Jo širdis. Dar niekada nesijaučiau taip saugiai.

- Palauk, - pasakė M, kai šiek tiek apsiraminau. Jis atsistojo ir nuėjęs prie durų užrakino jas. - Dabar esame visiškai saugūs, - su šypsena veide tarė ir grįžo pas mane. Su dvejomis rankomis apsikabinau Jį ir nė neketinau paleisti.