Šviesa Tamsoje

43

Mano situacija buvo apgailėtina, viskas buvo apgailėtina. Norėjau pabėgti, norėjau dingti, norėjau, kad viso šito net nebūtų. Atrodė, jog šioje situacijoje niekas nebepadės. Ėjau ir šluosčiausi savo ašaras, kurių, rodos, niekas nematė. Galvojau, jog niekam nerūpi, jog niekas nežino ir nenori žinoti. 

Ėjau lėtai ir su kiekvienu žingsniu jaučiau skausmą. Kodėl visi nori pasinaudoti manimi? Kodėl visi skaudina mane? Kur aš įsivėliau? 

Nebegaliu pasitikėti niekuo aplinkui, net savo geriausiais draugais. Atsisėdau prie savo namo durų ir žiūrėjau į tolį. 

Tai yra blogis. Blogis, kuris sunaikins mane, jei nepasipriešinsiu. Tačiau ar turiu tam jėgų? 

Jau ruošiausi eiti į namų vidų, bet prie mano kiemo sustojo juoda mašina. Atpažinau, kad tai Meinas. Jis kelis kartus įjungė savo mašinas šviesas. Tai tikriausiai buvo ženklas, jog turiu ateiti. Įsidėjusi raktus į striukės kišenę greitai nuėjau ir atsidariusi dureles įsėdau į mašinos galą. Keliomis sekundėmis stojo tyla, buvo labai nejauku. Po visko, kas įvyko mes vėl taip arti vienas kito. Mes vėl esame kartu, tik jau skirtingose barikadų pusėse. 

- Kaip žinojai, kur aš gyvenu? - paklausiau. 

- Sužinau viską, kai to noriu, - šaltai atsakė. Mačiau mokytojo mestą žvilgsnį į mane per priekinį mašinos salono veidrodėlį, todėl nuleidau savo akis į žemę. 

- Noriu, kad viską man papasakotum, - užvedęs variklį pajudėjo nuo mano namų ir pasakė. Nežinojau net kaip pradėti savo pasakojimą, vis dar nepajėgiau prisiminti atsakymų. 

- Aš nežinau.. Nieko negaliu prisiminti, - pradėjau. 

- Kaip pas Tave ant rankos atsirado ta tatuiruotė? - rimtai paklausė. 

- Tą vakarą su drauge linksminomės.. Svaiginomės alkoholiu, taip pat buvo žolės.. Aš pabandžiau, buvo taip gera.. Mes šokome, juokėmės.. Ir tada atėjo Jis, - rankiojau žodžius. Jaučiausi tokia pasimetusi.

- Kas Jis? - paklausė. 

- Tai buvo Dženis, atsimenu Jį. Tuo metu negalėjau savęs kontroliuoti.. Mes šokome ir po to aš nieko neatsimenu.. Kitą rytą pabudau lauke, ant žolės.. Mano draugė sakė, jog išėję iš klubo mes bučiavomės ir įsėdę į mašiną kažkur išvažiavome, - susiėmiau už galvos. 

- Jis Tave bučiavo? - sugniaužęs vairą paklausė. 

- Nenorėjau to, negalėjau apsiginti, - pradėjau teisintis. Po šių žodžių Meinas nieko nebeklausė ir padidino greitį. Aš net nežinojau, kur mes važiuojame, bet pasitikėjau Juo. Pasitikėjau, kaip ir tą pirmąjį kartą. 

- Jis pasinaudojo tuo, jog buvai apsvaigusi. Jis pasinaudojo Tavimi, - šiek tiek pakėlęs toną po kelių minučių pauzės pasakė. 

- Kodėl turiu šią tatuiruotę? - drebančiu balsu paklausiau. 

- Tai organizacija pastoviai ieškanti lengvo grobio. Žmonės sudarę sutartį su šia sekta pasmerkti paklūsti Serafinui. 

- Galbūt nesudariau jokios sutarties? Galbūt nieko nėra, - bandžiau guosti save. 

- Tavo sutartis yra trikampis ant Tavo rankos, - pasakė ir sustabdė automobilį. Po šių žodžių viskas atrodė dar blogiau. Aš bijojau.. Bijojau kaip niekada. 

Meinas atidarė mašinos dureles ir aš išlipau. Mes atvažiavome prie kelių aukštų namo, kuris buvo gana atokioje vietoje. Netoli buvo nedidelis parkas ir ežeras. 

Sekiau Jam iš paskos ir negalėjau patikėti, kad vėl esame vienu du. Stengiausi nepasiduoti silpnumo akimirkai ir nepradėti galvoti koks vyriškas ir gražus Jis yra. 

Užlipome į antrą aukštą ir atrakinęs buto duris Meinas pakvietė užeiti į vidų. Viskas buvo labai erdvu ir tvarkinga. Man patiko, jog kambaryje buvo daug šviesos ir nedaug nereikalingų daiktų. Tai šiek tiek nustebino mane, tačiau niekada nieko daug apie Jį ir nežinojau. 

- Čia būsi saugi, - pasakė. 

- Negaliu likti čia visą laiką, - sumišusi atsakiau. 

- Pirmomis dienomis Jie darys Tau spaudimą, turi būti saugioje aplinkoje, - tarė žiūrėdamas man į akis. Atsakiau į Meino žvilgsnį ir abu nenuleidome akių geras dešimt sekundžių. Mano žandai pradėjo kaisti, todėl nusisukusi nuėjau ir atsisėdau ant lovos. 

- Esu labai pavargusi, - pasakiau. 

- Gali pamiegoti, vis tiek turiu sutvarkyti kelis reikalus mieste, - atsakė ir net nepastebėjau, kaip, rodos, pačios akys užsimerkė. 

** 

Mane pažadino skambutis į telefoną. Buvau tokia apsimiegojusi, jog atsiliepiau tik iš trečio karto. 

- Klausau, - šiek tiek užkimusiu balsu atsiliepiau.

- Malonu ir vėl girdėti Tavo balsą, - kitąpus pasigirdo vyriškas balsas. 

- Su kuo aš kalbu? - sumišau.

- Ar neatsimeni manęs? - maloniu tonu lėtai paklausė. 

- Ko Jums po velnių reikia iš manęs? - išrėkiau, kai prisiminiau Meino žodžius. Tai buvo Jie. 

- Manai, jog Tavo jaunasis gelbėtojas apsaugos Tave, Ebe? Galbūt Jis nėra tuo, kuo dedasi? - tas pats ramus tonas paklausė manęs.

- Palikite mane ramybėje, idiotai, - surikau ir padėjau ragelį. Kvėpavau taip dažnai, jog atrodė, kad uždusiu. Į galvą pradėjo lįsti įvairiausios mintys. Susiėmiau už galvos ir susigūžiau ant vidurį lovos. Buvau bute viena, tačiau atrodė, kad kažkas mane stebi. 

Pribėgau prie durų, bet jos buvo užrakintos. Norėjau ištrūkti iš čia, nebegalėjau pasitikėti net Meinu. Mane apėmė panika. Atgal pribėgusi prie lovos griebiau telefoną ir jau norėjau skambinti Meinui, kai supratau, jog visiškai neturiu jokių Jo kontaktų. 

- Šūdas, - surikau, kai buto duris kažkas pradėjo rakinti. Atsitraukiau. 

- Kaip matau jau atsikėlei, - šyptelėjo pro duris įžengęs Meinas. Bijojau Jo. Galvojau apie nepažįstamojo vyro žodžius. O kas jei Jis teisus? 

- Nesiartink prie manęs, - surėkiau. Jo veidas staigiai pasikeitė. - Kiek merginų čia jau yra buvę? - vėl sušaukiau. - Žinau, kad esi vienas iš Jų! - rėkiau. 

- Nesileisk, kad Jie paveiktų Tave. Juk žinai, kad su tuo neturiu nieko bendro ir tik noriu Tau padėti, - ramiai paaiškino. Jam šiek tiek priartėjus prie manęs galėjau užuosti nežymų alkoholio kvapą. 

- Leisk man išeiti, - prasibroviau pro mokytoją, bet Jis sulaikė mano ranką. 

- Nusiramink, - lėtai pakartojo. 

- Paleisk mane, aš noriu išeiti, - nepasidaviau ir išsilaisvinau. 

- Norėjau tik padėti Tau, nes esu vienintelis, kuris gali tai padaryti. Neatsukau Tau nugaros, taip, kaip atsukai man, - Jo žodžiai sustabdė mane. 

- Juk žinai, kad negalėjau kitaip pasielgti, - su ašaromis akyse atsikirtau pakeldama toną. 

- Dženis, gal vis dėlto pabandyk su Juo? Esate verti vienas kito, - šyptelėjo. - Buvau kvailas, kad išvis bandžiau Tau padėti, - išrėžė. Mačiau susijaudinimą Meino akyse ir negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. 

- Nesakyk taip, pati nebežinau, kuom galiu pasitikėti, - pasikūkčiodama pasakiau.

- Išeik iš mano buto, - griežtai pasakė. Kurį laiką stovėjau ir bandžiau suprasti, kas ką tik įvyko, tačiau mano emocijos buvo stipresnės. Nenorėjau, jog Meinas pamatytų mane tokią silpną, todėl apsisukau ir kuo greičiau išėjau nebegalėdama suvaldyti savo ašarų. 

Likau visiškai viena ir tai buvo pati didžiausia mano kančia.