Šviesa Tamsoje

58

Išgirdau durų trenksmą, kuris šiek tiek prisnūdusią mane galutinai privertė atmerkti akis. Šiek tiek susinervinau ir sunerimau. Pro duris įėjo tvarkingai apsirengęs vyras, už kurio nugaros atsekė dar vienas. Šalia manęs buvęs nepažįstamasis Kajus tuojau pat pakilo nuo savo krėslo. Patalpoje įsivyravo dar didesnė įtampa. Kas tie vyrai?

- Ebe, - šalia manęs atsistojo ir ištiesė ranką pirmasis į palatą įėjęs vyras. - Mano vardas Vilas, - pridūrė. Jis šiek tiek man nusišypsojo. Nerangiais judesiais kiek galėdama pakilau ir atsisėdau lovoje. Nepadaviau jam rankos ir nulydėjau piktu žvilgsniu.

- Supratau, - dar kiek šyptelėjo ir priėjęs prie Kajaus patapšnojo per petį.

- Kas čia darosi? - vietoje pasisveikinimo paklausiau. - Kas nors man pagaliau paaiškinkite kieno įkaite aš tapau, - susinervinau.

- Atsakydamas į tavo klausimą turiu nukelti tave į tuos laikus kai pirmą kartą buvai pagrobta. Tai nebuvo paprastas atsitiktinis pagrobimas, viskas buvo suplanuota. Ir ne dėl tavo tėčio pinigų, ne dėl įtakingos tavo šeimos.. Buvai mums reikalinga kaip jaukas prisikasti prie grupuotės, kuris vis labiau slydo mums iš rankų. Taigi teoriškai buvai policijos įkaitė, o praktiškai - mano, - pasakė. - Aš dalyvauju šiai misijai.

Kelias sekundės ištikta šoko buvau priversta patylėti.

- Turiu jus nuvilti ir pranešti, jog nuo dabar atsisakau vykdyti kažkieno nevykusį planą, kuris vos manęs nepražudė, - pasakiau.

- Paprašysiu tavęs užbaigti tai, ką pradėjai, - pasakė Vilas.

- Jūs net neklausėte manęs ar viso šito noriu! - užrėkiau. - Ar čia koks pokštas? - nusijuokiau ir apsižvalgiau aplinkui, tačiau neradau man pritariančių veidų.

- Suprantu tavo pyktį, tačiau kitaip nieko nebūtų išėję, - ramiai atsakė Vilas.

- Meinas? - nerimastingai bet tvirtai paklausiau.

- Manęs operacijai paskirtas dalyvauti agentas, geriausias iš geriausių, - tvirtu tonu žvelgdamas man į akis pasakė.

- Buvo..., - pridėjo.

Per akis pralėkė visi prisiminimai ir suvokimas, kodėl su manimi jis nesielgė kaip nusikaltėlis. Tuomet nesupratau, tačiau dabar viskas pasidarė aišku. Mano kelių sekundžių laimės pliūpsnį aptemdė pykčio debesis, kuomet suvokiau, jog Meinas buvo pats didžiausias melagis mano gyvenime. Kiekvieną kartą žiūrėdamas į mane jis atvirai man melavo. Jis melavo absoliučiai viską. Šią akimirką net pati nesupratau kas yra tiesa o kas melas. Susigraudinau ir susiėmiau už krūtinės.

- Todėl tau paskyriau naują agentą Kajų, - pristatomuoju plaštakos judesiu parodė į vaikiną stovintį netoli manęs.

- Aš kreipsiuosi į teisėsaugą, - pakėlusi akis ir grieždama dantimis pasakiau.

- Aš esu teisėsauga, - prisislinkęs prie manęs, pakėlęs toną ir žiūrėdamas į akis pasakė. Su lyg šiais žodžiais greitai pasitraukė nuo manęs ir vienu rankos mostu paskatino savo parankinius sekti iš paskos.

Viskas. Tai buvo mano šansas. Nutariau kuo greičiau apsirengti ir pabėgti iš ligoninės. Žinojau, jog tai buvo beprotiška, tačiau negalėjau sėdėti ir laukti, kol kažkokie idiotai sunaikins mane. Privalėjau ieškoti pagalbos.

Dar nelabai suvokiau kaip, bet adrenalino apimta pakilau iš lovos. Nesenai suleisti vaistai nuo skausmo tikriausiai dar palengvino šią situaciją. Kiek galėdama sparčiau susiradau kelnes ir jas apsimoviau. Kad niekas manęs neatpažintų nuo spintelės pasiėmiau savo vienkartinę medicininę kaukę ir ją užsidėjau. Lėtai pravėrusi palatos duris apsižiūrėjau ar niekas manęs nemato. Nuostabu.

Šioje ligoninėje buvau ne pirmą kartą, todėl iš karto žinojau, kur yra atsarginis išėjimas. Eidama sunkiais žingsniais ir ramstydamasi į sienas nulipau laiptais.

- Sustokit! - sušukau ir iškėliau ranką pravažiuojančiam taksi, tačiau vairuotojas manęs neišgirdo. Mano laikas tirpo. Viena ranka laikydamasi už pilvo ir savo žaizdos suaimanavau. Skausmas iš lėto darėsi nevaldomas.

- Viskas bus gerai, viskas bus gerai, - kartojau sau.

Buvau sukaupusi paskutines savo jėgas šitam prakeiktam taksi, kurio dabar nebuvo nė kvapo. Su savimi neturėjau absoliučiai nieko, net mobiliojo. Visa tai vedė mane iš proto.

Jau buvau susiruošusi eiti į kitą vietą, bet prie manęs staigiai sustojo juodas automobilis. Iš jo išlipo Meinas. Jis beveik pribėgo prie manęs, jo žvilgsnis buvo sumišęs, pirmą kartą pamačiau jį pasimetusį.

- Tik ne tu, - pasakiau ir pradėjau eiti į priešingą pusę. Net nenustebau, jog jis ir vėl nepaisė mano ženklo, kuris tiesiog šaukė 'atsiknisk'.

Meinas apsikabino mane ir paskatino eiti į jo mašiną.

- Pasitrauk! Dabar viską žinau apie tave! - surėkiau. - Nežadu su tavimi ir tavo melais leisti daugiau nė sekundės! - vėl surikau. - Traukis, idiote, - šiek tiek pastūmiau jį į šoną. Stebėjausi kaip pykčio apimta įgavau jėgų.

- Dabar ne metas, - rimtai pasakė jis ir vėl pradėjo vesti mane link savo mašinos.

- Gal tu kurčias? Paleisk mane! - sušaukiau.

- Klausyk manęs, aš esu tavo garantas, - be emocijų pasakė.

- Mano garantas? Greičiau mano garantas keliui į pragarą, - pasakiau žiūrėdama tiesiai į akis. Jo kantrybė beveik taip pat išseko. Supratau tai, kai jis nieko nesakęs stipriai paėmė mane už rankos ir pradėjo vesti link mašinos.

- Sustok! Paleisk! - dar spėjau trenkti jam per veidą, tačiau jam tai pasirodė nesvarbu.

- Kas čia vyksta? - staiga įsikišo vienas praeivis.

- Nesikišk, - Meinas išsitraukęs pistoletą ir nukreipęs į vyrą pasakė. - Dink, - pridėjo jis ir vėl atsisuko į mane. - Lipk į mašiną, - nurodė.

- Lipk, - pakartojo susinervinęs kai nesulaukė jokios reakcijos. - Aš bandau apsaugoti tave, - pridūrė.

- Melagis, - su panieka pažiūrėjau į jį ir nė nekrustelėjau. - Net neįžengsiu į tavo šlykščią mašiną, - atsakiau stovėdama vietoje.

- Nusibodai, - greitai priėjo ir jėga suėmęs ranką įstūmė mane į galinę automobilio sėdynę.

Iš savo lūpų išleidau skausmo dejonę, susiėmiau už pilvo. Neiškentusi skausmo atlošiau savo galvą ir pajutau kaip mašina pradėjo važiuoti.

- Atleisk man, tai buvo vienintelis būdas, - išgirdau jo balsą.

Jaučiau kaip mano plaukus nuo skersvėjo plaiksto vėjas ir tai šiek tiek gerino mano beviltišką padėtį. Nebesugebėjau susigaudyti ir pasipriešinti. Skausmas su lyg kiekviena minute vis didėjo.

Meinas bandė kalbinti mane, tačiau neišgirdęs mano atsakymų sustojo gal už 15 minučių nutolus nuo ligoninės. Jau nebepažinojau šių apylinkių. Jis išlipo ir atidaręs galines mašinos dureles prisislinko prie manęs.

Rankų pagalba spaudžiau savo kruviną bintą, dusliai kvėpavau, sėdėjau visa išpilta prakaito ir kentėjau pro sukąstus dantis.

- Tau atsivėrė žaizda, - pasakė Meinas.