Šviesa Tamsoje

13

Staigiai pribėgau prie Jo.. Jis atrodė tikrai labai silpnas. Buvo visas išbalęs, lyg popierius, prarado koordinaciją ir rodės, jog greitai nugrius.

- O Dieve, Tau bėga kraujas. Kodėl Tau taip? - pribėgusi pakėliau galvą ir paklausiau.

- Man nieko, aš tik.... Noriu.. Labai noriu atsisėsti, - labai dusliu balsu ir vos ištarė. Nieko nelaukusi apkabinau Jį per liemenį ir nuvedžiau link vienintelės kambaryje stovinčios lovos. Tikriausiai tai buvo pati geriausia proga mano gyvenime, kurią esu gavusi, kuomet galėjau pabėgti. Tačiau nepadariau to. Tiesiog negalėjau, neleidau sau. Tikriausiai daugelis smerktų mane dėl to, kad mieliau pasirinkau slaugyti pagrobėją, nei pamatyti savo šeimą, kuri eina dėl manęs iš proto.

- Jis tuojau.... Tuojau atvažiuos.. Užsirišk raištį.... Ant akių ir apsimesk, kad Tavo rankos surištos, - vos pasakė. Dėkoju Dievui, kad kraujas jau buvo nustojęs tekėti Jam iš nosies, tačiau ramybės nedavė Jo būklė ir tas, kas turi atvažiuoti. Kas Jis? Greitai susiradau raištį ir užsirišusi ant akių išgirdau kaip atsidaro durys. Ropodama nuslinkau ant lovos krašto. Tylėjau, laukiau, kas bus, širdis daužėsi.

- Meinai? Velnias, kaip negerai. Kodėl neskambinai anksčiau? - išgirdau vyrišką balsą netoli savęs. Pagrobėjas nieko neatsakė. Jam buvo vis sunkiau ir sunkiau kvėpuoti. Popierėlio traškėjimas ir ampulės garsai nuramino mane, Jam tuojau suleis vaistų, raminau save.

- Viskas, po kelių minučių praeis, - pasakė nežinomas balsas.

- Ačiū.. Lieku skoloje, - tarė pagrobėjas. Jaučiau kaip Jo balso stygos po truputį atsistato. Paslaptingasis vyras išėjo ir paliko mane su dar daugiau klausimų. Sėdėjau ant lovos krašto ir drėbėjau. Drėbėjau iki tol, kol už rankos mane paėmė pagrobėjas ir kita ranka atrišo akių raištį. Visiškai pasimečiau, bet buvau tokia laiminga, jog Jam viskas gerai.

- Ačiū Tau už viską. Turėjai puikią progą pabėgti iš šito košmaro. Žiūrėjau tiesiai ir apsimečiau, jog nieko nevyksta. O viskas vyko, tik tai vyko mano viduje.

- Kas čia ką tik įvyko? - paklausiau.

- Nesvarbu, tai visiškai nesvarbu, - pasakė.

- Rimtai?? - išpūčiau akis.

- Man reikalinga operacija, jau senai, - pasakė M ir nusuko galvą į lango pusę. - Širdies operacija, - tęsė.

- Kodėl neatlieki jos? Juk žaidi su savo gyvybe, - sumišusiu balsu ištariau ir pasisukau į tą pačią pusę, kur žiūrėjo Jis.

- Ar bent įsivaizduoji, kiek ji kainuoja? Manai esu toks kvailas?

- O Dieve, - pasakiau. - Vadinasi dėl to atlieki visa tai?? Kad galėtum susimokėti už operaciją? - pradėjau kūkčioti.

- Pamiršk visa tai, - atsisukęs į mane pasakė.

- Todėl visada jaučiau, kad nesi blogas, - susigraudinau.

Jam buvo skaudu matyti mane tokią. Arčiau pasislinkęs Jis apkabino mane ir pradėjo glostyti mano plaukus.

- Atleisk man už viską, už viską, Ebe, - virpančiu balsu pasakė.

- Kas dabar bus? - paklausiau.

- Man viskas bus gerai, gali būti rami, - pasakė.

Jis užbaigė apsikabinimą ir įsižiūrėjo į mano akis, lyg ko nors laukdamas. Man pasidarė nejauku, nutariau, kuo viskas gali baigtis. M pradėjo artėti prie manęs, Jis norėjo, kad atsakyčiau Jam tuo pačiu. Sustingau, nežinojau, kaip elgtis. Jis stipriau suspaudė mano ranką, o su kita ranka patraukė mano plaukus ir suėmė veidą. Jis artėjo, artėjo, artėjo....

- Baik, - pasakiau Jam švelniai ir atsitraukiau. Jis nepaklausė manęs ir vis tiek bandė pabučiuoti mane, tik šį kartą viskas vyko greičiau.

- Juk sakiau baigti, - pakeltu tonu pasakiau ir patraukiau Jo ranką.

- Atleisk, jaučiuosi keistai, - ranka susiėmė už veido ir atsistojęs nuėjo prie lango. - Buvau geriausias, geriausias iš visų 'blogųjų', niekada neklydau ir neleidau sau klysti. Visi norėjo tik manęs, svarbiausioms užduotims, visi pasitikėjo tik manimi. Tačiau atsiradai Tu ir aš praradau viską, netekau visko per vieną dieną, per vieną nekaltą žvilgsnį. Nebeturiu nieko, pradadau savo statusą, kurio niekada nesusigrąžinsiu. Meinas. Tas pats geriausias Meinas pasidavė silpnybei ir leidosi užvaldomas jausmams. Jis parodė savo veidą merginai, kuri buvo tik darbo dalis, kuriai niekada nebuvo galima to pamatyti. Jis pasakė savo vardą.. Bet negana to, Meinas dar ir pabučiavo Ją, - nusivylusiu balsu dėstė savo pasakojimą.

Buvo tamsu ir aš džiaugiausi, nes niekas negalėjo matyti mano ašarų, kurių nebegalėjau sulaikyti.