Šviesa Tamsoje

21

Atsibudau lovoje. Į kambarį patekęs didelis saulės pliūpsnis privertė mane atsimerkti. Kelias sekundes nesėkmingai bandžiau orientuotis aplinkoje, kai grakščiai išsiraižiusi prisiminiau vakarykštę dieną.

- Labas rytas, gražuole, - iš virtuvės atėjęs į kambarį pasisveikino Meinas. Rankoje Jis nešėsi arbatos puodelį ir lėkštutę, kurioje buvo kruopščiai suteptas sumuštinis. Meluočiau, jei sakyčiau, kad manęs visiškai nenustebino. Su lyg kiekviena diena įsimyliu Jį vis labiau, galvojau.

- Labas, - šyptelėjusi tariau. Meinas lėtai prislinko prie lovos ir pabučiavęs mane į lūpas padavė man pusryčius. - Ar tikrai tai padarei dėl manęs? - nutaisiusi susijaudinimo kupiną veidą paklausiau.

- Tik Tau vienai, - ramiai man atsakė.

- Joks vaikinas man nėra taip daręs, - nuleidusi galvą pasakiau ir su lyg šiais žodžiais stryktelėjusi pakštelėjau Meinui į žandą. Jaučiausi lyg mažas vaikas, kuriam davė saldainį. Visą kūną užliejo neapsakoma šiluma. Jis nusišypsojo man ir paragino valgyti.

- Pažiūrėk į mane, aš miegojau su vakarykščiais rūbais, - juokdamasi pasiskundžiau.

- Visai kaip ir aš, - šyptelėjęs atsakė Meinas.

- Ką šiandiena veiksime? - užsigėrusi arbatos smalsiai paklausiau.

- Noriu nusivešti Tave į vieną gražią vietą, pamatysi, - atsistojęs pasakė M. Nužvelgiau Jį, nuo galvos iki kojų. Jo tvirtas kūnas nedavė mano širdžiai ramybės. Rudaakis dėvėjo melsvus džinsus, juodą maikutę ir medžiaginę striukę, kuri atrodė lyg megztinis. Visa tai darė M dar labiau patrauklesnį. O Dieve, kaip giliai Jis man įstrigo į širdį..

*

Po geros valandos jau sėdėjome mašinoje. Teko gerokai paplušėti, kol prasmukome nepastebėti pro sanatorijos darbuotojus. Nežinau ar be Meino būčiau išėjusi nepastebėta, Jis kaip visada buvo nepakartojamas ir nenustojo manęs stebinti.

- Turime nuvažiuoti į degalinę, baigiasi kuras, - užvedęs variklį pasakė juodaplaukis ir švelniai paėmė mane už rankos.

- Gerai, - pasukusi galvą atsakiau ir suspaudžiau Jo ranką. Nors ir jaučiausi saugi būdama kartu su Juo, vis dėlto nerimą man kėlė bet kada galinti pasirodyti policija. Juk Meino ieškojo tikrai gausios policijos pajėgos ir tai mane varė iš proto. - Kada visa tai baigsis? - paklausiau.

- Greitai. Reikia duoti Jiems tik šiek tiek laiko, kad viskas aprimtų, o tada pažadu Tau, būsime kartu ir nebereikės slapstytis, - šyptelėjęs pasuko galvą į mane. Pasidarė taip lengva, tikėjau Juo, žinojau, kad taip ir bus.

Grojant lėtai muzikai sustojome prie kuro kolonėlės. Meinas išlipo iš mašinos ir įsipylęs dyzelino prie savitarnos kasos nuėjo susimokėti. Sėdėdama mašinoje prasivėriau mašinos dureles, buvo beprotiškai karšta. Ačiū Dievui, jog prieš išeidama persirengiau melsvą maikutę trumpomis rankovėmis, kitaip tikrai būčiau iškępusi. Neapsikentusi karščio mašinoje išlipau atsivėsinti.

- Atsiprašau, - kažkas už nugaros man pasakė. Atsisukau. - Gal žinote kur čia reikia susimokėti? Esu ne vietinis, - gan droviai pasakė vidutinio ūgio, rudų plaukų vaikinas.

- Štai ten, - pirštu nedrąsiai parodžiau į savitarnos kasą.

- Ačiū, - jau įsidrąsinęs pasakė vaikinas, kuris kažkodėl niekur nesiruošė eiti. - Beje, mano vardas Karlas, - išpyškino ir ištiesė savo ranką. Neprisimenu kada paskutinį kartą buvau tokioje nepatogioje situacijoje, visiškai nenorėjau su juo pažindintis. Turėjau M ir to man užteko, tikrai nesiruošiu leistis į draugystes su kitais.

- Ar viskas gerai? - staiga atėjęs Meinas nutraukė nejaukią tylą tarp manęs ir nepažįstamojo.

- Taip, tikrai, jis klausė manęs, kur čia galima susimokėti už kurą, - atsakiau. Nepažįstamasis negavęs iš manęs atsako nuleido savo ranką ir gan šiek tiek pasimetė žiūrėdamas tai į Meiną, tai į mane.

- O ar nepaklausė ar turi vaikiną? - įdelbęs akis nepažįstamajam pasakė ir priėjo arčiau. Mačiau, kaip Jis pradėjo nervintis, jei nedingsime iš čia gali būti labai blogai.

- Meinai, - pakėliau toną ir paėmiau Jį už rankos. - Važiuojam, labai prašau, - pasakiau ir pradėjau tempti link mašinos. Jis buvo taip supykęs ant vaikino, jog pajaučiau, kaip Jo kūno raumenys įsitempė. Nepažįstamasis stovėjo visas išbalęs, mačiau, kaip jis pradėjo gailėtis savo poelgio.

- Aš atsiprašau... - nutęsė, tačiau Meinas paklausęs manęs įsėdo kartu į automobilį. Giliai atsidūsau.

- Kodėl matai problemą ten, kur jos nėra? - paklausiau šiek tiek pakeltu tonu. - Jis tik klausė manęs...

- Ir tiesė Tau ranką susipažinti, taip? - pertraukė mane dar garsiau paklausęs.

- Neišsigalvok, Meinai! - sušaukiau. - Pats matei, kad neatsakiau tuo pačiu, net nepriliečiau jo, - teisinausi. Staiga rudaakis iš kišenės išsitraukė keistai suvyniotą maišelį ir iš jo išsiėmęs tabletę įsidėjo į burną. Sumišau. - Kas čia? - pasiteiravau. Rudaakis nieko neatsakė tik gniaužė automobilio vairą savo pirštais. Supratusi, jog negausiu atsakymo, pati iš Meino striukės kišenės išsitraukiau keistą ryšulėlį. Mano veidas pabalo, negalėjau patikėti savo akimis. - Ar Tu tikrai? O Dieve, - sunkiai rinkdama žodžius pradėjau.

- Nesu priklausomas, jie tik mažina stresą, - grubiai atsakė net nepažiūrėjęs į mane. Vis dar buvau šoke. Tos tabletes buvo tai, ko aš labiausiai bijojau.

- Kodėl taip elgiesi? - jau su akmeniu gerklėje pasiteiravau. Su lyg šiais žodžiais Meinas visiškai pašėlo. Jis užvedė mašinos variklį ir paspaudė greičio pedalą iki maksimumo. Atsilošiau nuo per didelio greičio.

- Prašau, sustok, - pradėjau išsigandusi. Tai tik dar labiau Jį užvedė ir netrukus lėkėmė dar greičiau. Greitis buvo gal 190 km/h.

- Baik! Aš bijau! Mes galime užsimušti! - jau šaukdama pasakiau ir jaučiau, kaip pradėjo riedėti ašaros. Beprotiškai išsigandau. Pradėjau galvoti, kad tai pabaiga, kai netikėtai M pradėjo stabdyti. Jaučiau, kaip išgąstis pradėjo trauktis, tačiau vis dar verkiau. - Parvešk mane namo, - griežtai pasakiau ir nusibraukiau ašarą.

Mašinoje stojo tyla, girdėjosi tik silpnai grojanti muzika, kuri dar šiek tiek suteikė gyvybės salone. Juodaplaukis atvažiavo į tą pačią aikštelę, kur stovėjo sūpynė. Į vietą, kur pirmą kartą susitikome. Išjungęs variklį Meinas išlipo ir atidarė mašinos durelės iš mano pusės. Išlipau.

- Tikriausiai tas vaikinas geresnis nei aš, - sarkastiškai pasakė praleidęs mane. Šito buvo jau per daug, nebegalėjau tylėti.

- Nustok skaudinti mane, - sušukusi atsakiau ir nusisukusi pradėjau eiti. Už savo nugaros išgirdau, kaip Meinas spyrė tiesiai į mašiną. Garsas buvo labai aiškus ir stiprus. Jis visiškai savęs nekontroliavo. Tai mane privertė eiti dar sparčiau, bet buvau priversta sustoti, kai Jis pastojo man kelią.

- Atleisk, labai prašau, - pradėjo. - Einu iš proto, kai pagalvoju, kad galėtum būti su kitu. Esi viena iš brangiausių žmonių mano pasaulyje, Ebe. Tu myli mane tokį, koks esu, priėmei mane su visomis nuodėmėmis, esi lyg šviesa mano tamsiame gyvenime. Esi man šviesa tamsoje...