Šviesa Tamsoje

27

Ir ta diena atėjo.. 

Tai buvo pačios sunkiausios dvidešimtketurios valandos mano gyvenime. Tai buvo diena, kuomet turėjau išsilaisvinti, tačiau aš įklimpau dar labiau. 

Kuomet atėjau į teismo posėdį ir atsisėdau į pirmąją eilę prie advokato visą laiką žiūrėjau į žemę. Nesugebėjau pakelti akių ir pažiūrėtį į Meiną. Į savo gyvenimo meilę, į žmogų, kuris privertė pasaulį pamatyti kitomis spalvomis, kuris visada bandė apsaugoti mane ir giliai širdyje buvo tikrai geras žmogus. Žinojau, jog po kelių valandų visiškai sugriausiu Jo gyvenimą bandydama išlaisvinti savąjį. Jaučiausi labai prastai ir jau buvau pavargusi nuo advokato patarimų kaip kalbėti ir ką sakyti. 

Kuomet teisėjas paklausęs manęs išgirdo teigiamą atsakymą visoje salėje tiesiog stojo tyla. Jis paklausė manęs dar kartą ir aš patvirtinau. Pajaučiau, kaip staiga nuriedėjo viena ašara ir užtiško ant popieriaus lapo, ant kurio buvo surašytos visos reikalingos frazės. Išgirdau, kaip Meinas apsėstas pykčio pastūmė kelis apsauginius stovėjusius Jam iš šonų ir pradėjo artėti prie manęs. Deja, tuo pat metu tie patys apsauginiai sulaikė Meiną už rankų ir nuvedė ten, kur buvo Jo vieta. Net ir tada nesugebėjau pasižiūrėti į Meiną, tą paskutinįjį kartą. Vos tik paliudijusi pasiėmiau savo smėlio spalvos švarkelį nuo kėdės atlošo ir išbėgau užsidengusi burną savo ranka. Advokatas dar bandė sulaikyti mane, tačiau teisėjas patvirtino, kad jau esu laisva. Išėjusi iš salės nebegalėjau valdyti savo emocijų.

Verkiau...

- Panele, Wein, - išgirdau šiuos žodžius, kurie kvietė mane. Tai buvo komisaras, tas pats šlykštus tipas. Jo balse girdėjau džiaugsmo gaidelę ir tai visai manęs nestebino. Ignoravau jį ir kuo greičiau nulipau laiptais žemyn, kur buvo išėjimas. Norėjau tiesiog pabėgti nuo visų, bet kur.

Supratau, jog jau niekas nebebus taip, kaip buvo.

Niekada..