Šviesa Tamsoje

55

- Žinai, šiandiena yra lygiai penki mėnesiai, kaip esame kartu, - meiliai nusišypsojusi pasakė Ebė, kuri dabar taip skaniai valgė savo šokoladinius ledus. Negalėjau nuleisti akių nuo jos gražių akių ir tos nekaltai prasegtos rausvos palaidinės.

- Taip, - pasirėmęs viena ranka savo smakrą pasakiau ir nusišypsojau. Žiūrėjau į ją tokiu godžiu žvilgsniu, jog nė nepastebėjau, kaip greitai jos burnoje ištirpo ledai.

- Nagi, kodėl Tu nevalgai? - irzliu balsu paklausė manęs, nors aš jau buvau pasisotinęs žiūrėdamas į ją.

- Laikiau juos tau, šiaip ar taip vis tiek vėliau būtum atėmus juos iš manęs, - meiliai pasišaipiau ir pastūmiau ledų indelį į Ebės pusę.

- Visai ne, - šiek tiek suraukusi veidą pasakė ir aš uždėjau savo delną ant jos rankos. Nusišypsojau. Tuo pat metu ji prikando lūpą ir sučiupusi mano ledus pastūmė juos link savęs. Ji ir vėl valgė, o aš tiesiog sėdėjau ir šypsodamasis negalėjau nuleisti nuo jos akių.

Po kelių minučių mūsų romantišką idilę sutrukdė prie kavinės lango sėdėjęs vyras. Jis lėtai atsistojo, susirinko savo visus daiktus, kuriuos nerūpestingai buvo išmėtęs aplinkui ir susidėjo į kuprinę. Jis ruošėsi eiti, ir tai buvo ženklas man.

- Nebijok, - pasakiau pakeitęs veido miną ir trumpai nusišypsojau prieš atsistojant. Ebės veidas sekundėlę pasikeitė, o šaukštas su kuriuo ji valgė ledus jau buvo ant stalo. Ji nesuprato, kas vyksta ir aš troškau, kad dabar jos čia nebūtų. Vis dėlto, be jos nebūčiau to padaręs.

- Rankas virš galvos! - staigiai sušukau pastodamas kelią ir nukreipdamas savo ginklą į vyrą, kuris užsidėjęs juodą kapišoną jau ruošėsi eiti lauk. Buvo keista, tačiau jis nė kiek nepasimetė ir iš karto paklūso mano komandai. Lėtai laisva ranka ištraukiau savo ženkliuką ir pasakiau visiems gerai žinomą frazę. - Turi teisę tylėti iki kol atvyks tavo advokatas, - pasakiau jam.

- Tu kas?? - staiga pasigirdo Ebės balsas, kuris buvo toks sumišęs.

Nepaisant nieko nenuleidau akių nuo įtariamojo ir laukiau, kol tuojau pasirodys pastiprinimas.

- O dabar norėčiau pamatyti tavo rankas, kitaip šitos mergšės smegenys atsidurs ant žemės! - surėkė vyras, kuris buvo nukreipęs pistoletą tiesiai Ebei į galvą. Ji suriko, o pasirodžiusios ašaros privertė mane susimastyti, ką aš padariau. Tai buvo vyras, kuris sėdėjo netoli mūsų staliuko. Žinoma, būtų kvaila tikėtis, jog jis atvyko vienas, be bendrininkų.

To negali būti..

Staiga pro duris įsiveržę policininkai sudrumstė ramybę ir jau pasigirdo šūvis, tačiau šoviau ne aš..

Prabudau minkštame krėsle, kuris buvo netoli Ebės palatos durų. Čia vis dar stovėjo du policininkai ir saugojo patalpą, tačiau dėl to ramiau nesijaučiau. Šiek tiek pasimuistęs ir pakeitęs savo poziciją išgirdau artėjančio vežimėlio garsą, pakėliau galvą. Išvydau šviesiai mėlynos spalvos medicininę aprangą dėvintį slaugytoją, kuris jau ruošėsi įeiti į Ebės palatą.

- Sustok! - surikau ir greitai pakilęs nuėjau prie slaugytojo. - Tave čia matau pirmą kartą, - nepatikliai pasakiau rankas uždėdamas ant savo klubų.

- Dirbu čia jau trečius metus, - kiek išsigandęs pasakė. - Šiandiena ryte pasikeitė mūsų pamaina, - pridėjo.

- Parodyk savo asmens dokumentą, - pakėlęs balsą pasakiau. Pamatęs sumišusį vaikino veidą pradėjau dar labiau nervintis, todėl rankos pagalba sulaikiau vežimą ir šiek tiek stumtelėjau slaugytoją į šoną.

- Čia tau ne cirkas, - išgirdau gerai pažįstamą balsą ir nudelbęs akis pamačiau tvirtai mane suėmusią ranką. - Užsičiaupk ir leisk žmonėms dirbti savo darbą, - grieždamas dantimis kiek žemiau prie manęs pasilenkęs pasakė, kai jau norėjau pateisinti savo veiksmus.

- Daugiau nebegaliu, - atsitraukęs sudejavau ir delnais užsidengiau savo veidą. - Išprotėsiu, - dar kartą pasakiau.

- Susikaupk, turi užbaigti, ką pradėjai, - Yvesas priėjęs pasakė.

Lėtai atsisukau ir pažiūrėjau jam tiesiai į akis, tada mano žvilgsnis nukrypo į kitame koridoriaus gale sėdintį Ebės tėtį, kuris dar prieš valandą laiko apkaltino mane, jog nesugebėjau apsaugoti jo vienturtės dukros. Jokiu būdu nepykau ant jo, priešingai, pritariau ir dar labiau pasmerkiau save kančiai.

- Negaliu, - sutikęs Yveso žvilgsnį dar kartą pakartojau jam tai tiesiai į akis ir nuskubėjau link išėjimo. Jaučiau kaip nuo greito lipimo laiptais mano švarkas plaikstėsi į visas puses, o minčių kratinys paskatino judėti dar greičiau. Norėjau pasislėpti, norėjau būti vienas, norėjau išnykti, tačiau nepasiduoti mane skatino tas vienintelis žmogus, kuris dabar kovojo dėl savo gyvybės.

- Meinai! - netikėtai išėjus į lauką mane susistabdė moteriškas balsas. - Tavęs pasiilgo visas Džefersonas, - pasakė blondinė. - Ir aš, - lėtai prikando savo lūpą ir prisislinko arčiau manęs. Tuo pačiu metu aš atstūmiau mokytoją, arba, kaip turėčiau sakyti, savo kolegę, kuri man buvo reikalinga kaip priedanga.

- Ką tai reiškia? - sumišusi paklausė.

- Nebegrišiu į Džefersoną, Kresida, - pasakiau. - Atleisk, mums vis tiek nebūtų nieko išėję, - paskėsčiojau rankomis ir pasakęs nuėjau. Jaučiausi taip prastai, jog net nesivarginau atsisukti.

- Meinai! - vėl išgirdau vyrišką balsą, kuris vijosi mane. Norėjau tik vieno dalyko, kad šią minutę nuo manęs visi atstotų.

- Viskas baigta! - sušaukiau.

- Suimk save į rankas, po velnių! - priėmiau šūksnį atgal. Yvesas pasičiupo mano už marškinių apykaklės, jis buvo įtūžęs, galėjau tai matyti, o atvejų kai jis prarasdavo kontrolę būdavo itin mažai.

- Dabar tikrai viskas, - vos pasakiau ir tada pajaučiau, kaip stiprus smūgis į veidą parbloškia mane ant žemės.