Šviesa Tamsoje

6

Laukimas tikrai žudo... Žudo lėtai ir iš vidaus. Nežinai kas atsitiks šiandiena, nežinai, kas bus rytoj.

Pasižiūrėjau į pilną lėkštę ir nutariau pavalgyti. Juk blogiau tikrai nebus. Blogai bus tada, jei visai nusilpsiu. Lėkštėje buvo jau atšalę makaronai ir mėsos gabalas. Tikrai - gabalas. Jokių krevečių nesitikėjau rasti, bet bent jau mėsa galėjo būti supjaustyta, šakutės juk nebuvo. Viskas atrodė taip neskanu, tačiau privalėjau ką nors įsidėti į burną. Valgiau gal 20 minučių ir labai norėjau gerti. Negėriau tikrai labai ilgai. Staiga prisiminiau nepažįstamojo ir savo pokalbį, pradėjau galvoti apie tai. Galbūt Jis nėra toks blogas ir man nieko nenutiks? Bet jei jis geras, kodėl taip elgiasi su žmonėmis. Galbūt neturi pinigų? Nesąmonė, yra milijonas kitų darbų, kur galima užsidirbti..

- Pavalgei?

Beprotiškai išsigandau, nes per savo mintis visiškai negirdėjau, kaip pagribėjas atėjo į kambarį.

- Ačiū, labai noriu gerti, - pasakiau.

- Žinojau, kad taip pasakysi, imk, - pasakė ir padavė šaltą vandens buteliuką. Nedrąsiai jį pasiėmiau. Jis stovėjo tvirtai, buvo įsitikinęs visais savo veiksmais. Stebėjausi, kaip žmogus gali būti tokių šaltų nervų. Kaip Jis nebijo? Galbūt dabar Jo ieško geriausios šalies pajėgos, galbūt jau yra apklausiami Jo artimieji. Mano Tėtis buvo tikrai įtakingas, man reikėtų tik pasakyti, kad kas nors blogai ir policija jau stovėtų prie nusikaltėlių durų. O Viešpatie..... Tikrai. Tėtis. Verslas. Supratau tik dabar. Juk visa tai gali būti dėl mano Tėčio firmos. Kaip nesupratau anksčiau..

- Ar tai dėl mano Tėčio? - paklausiau.

- Negaliu Tau nieko sakyti, - atsakė.

- Kodėl? Ką Jis Jums padarė? Jis niekam nebuvo skolingas. Juk esate tikri gyvuliai, idiotai! Tuo momentu galėjau sprogti, užvaldė toks pyktis, jog norėjau viską aplinkui sunaikinti. Atsistojau ir kumščiais pradėjau trankyti nepažįstamojo krūtinę. Tačiau Jis buvo stipresnis. Greitu judesiu Jis sulaikė mano rankas už riešų.

- Galvok, ką nori, - ramiu balsu atsakė.

- Ar tai viskas ką gali man pasakyti? - sušukau.

- Tai buvo paskutinis kartas, kai lietei mane, kitą kartą nebūsiu toks geras, supratai? - sušaukė. Jis vis dar laikė mano rankas ir aš pajaučiau, kaip jos pradeda skaudėti.

- Paleisk mane, man skauda, - jau nusiraminusi pasakiau. Jis paleido mane ir kai aš atsisėdau užrišo man rankas.

- Dabar klausyk manęs. Po valandos manęs pakeisti atvažiuos kolega. Grįšiu greitai, - pasakė.

- Kodėl man tai sakai?

- Todėl, nes Jis su Tavimi nebus toks geranoriškas, kaip aš. Neerzink Jo. Supratai?

Palinksėjau galva. Man tai visiškai nerūpėjo, blogiau kaip yra dabar jau nebus.. Kaukėtasis išėjo. Likau viena.

***

Mane pažadino garsus durų trenksmas. Pramerkusi akis pamačiau stovintį rudomis kelnėmis ir juoda striuke apsirengusį vyrą. Jis taip pat buvo su kauke. Nežinau kodėl, bet Jis labai įsižiūrėjo į mane.

- Esi panaši į savo Tėvą, - pasakė pašaipiu balsu. Nesupratau, ko Jis nori iš manęs ir kaip išvis gali žinoti, kaip atrodo mano Tėtis.

- Bet žinai, - tęsė.

- Tau tikrai nepasisekė, jei paveldėjai Jo charakterį, - pasakojo toliau.

- Kas Tu toks, kad galėtum spręsti, kas yra gerai ir kas blogai, ką? - atsakiau.

- Tau geriau nežinoti, kas aš toks, - pasakė ir nusijuokė.

- Na, o man Tu esi tik vargšas nevykėlis, kuris nesugeba nieko, tik grobti žmones ir reikalauti pinigų, - atsakiau.

Su lyg tais žodžiais Jis pašėlo ir greitais žingsniais pradėjo artintis prie manęs. Priėjęs prie manęs paėmė už rankos ir pakėlė mane nuo čiužinio.

- Ką Tu pasakei? Žiūrėjau Jam į akis ir net negalvojau atsiimti žodžių. Niekas neturi teisės taip bjauriai įžeidinėti mano Tėčio.

Jis jau buvo užsimojęs ir mačiau, kaip norėjo trenkti man, kai staiga pro duris įbėgo kaukėtasis ir sulaikė savo bendrą. Galvojau, jog širdis iššoks. Niekas niekada nėra taip grubiai su manimi elgęsis... Ir už ką?

- Kas Tau pasidarė?? Ar visiškai negaliu Tavimi pasitikėti? Negaliu nei minutei Tavęs palikti, - ant savo kolegos rėkė kaukėtasis.

- Ji išprovokavo mane, negirdėjai kaip su manimi kalbėjo. Tikrai nežadu taikstytis su kažkokios išlepusios merkšės paistalais, - šaukė atgal.

- Netiesa! Tu pradėjai kalbėti blogai apie mano Tėtį, - pasakiau.

- Užsičiaupk merkše, - ant manęs pradėjo šaukti tas pats, kuris norėjo trenkti man. Jis jau vėl ruošėsi eiti link manęs, bet kaukėtasis dar kartą sulaikė Jį ir šį kartą grubiai pastumė nuo manęs.

- Kas Tau negerai, idiote? - kaukėtasis pasakė savo bendrui. Dink iš čia, kad daugiau Tavęs nematyčiau. Dink pasakiau, - sušaukė kaukėtasis. Pamačiau, kaip Jo bendras išsigando. Jis labai greitai išėjo ir net neatsisuko į mane. Buvo šoke, nutirpo visas kūnas. Niekada neturėjau tiek daug streso. Pravirkau...

- Ar Tau nieko nepadarė? - paklausė kaukėtasis.

- Ne, - atsakiau pro ašaras ir atsisėdau.

- Juk sakiau, kad geriau Jo neerzinti.

- Atstok nuo manęs, - pasakiau.