Šviesa Tamsoje

12

- Ką darai?! Pasitrauk nuo manęs, - sušukau ir rankomis nustūmiau Jį nuo savęs.

Atsistojau ir greitu žingsniu nuėjau nuo pagrobėjo. Drėbėjau iš baimės, pradėjau kūkčioti.

- Esi nesveikas! Kodėl manai, kad gali su manimi elgtis kaip su daiktu?! - šaukiau. Pagrobėjas su viena ranka susiėmė už veido ir nusisuko nuo manęs. Negalėjau sulaikyti ašarų, jaučiausi, kaip skuduras, kurį kiekvienas gali naudoti.

- Atleisk, aš nesusivaldžiau... Neturėjau omeny to, apie ką dabar galvoji, - atsisukdamas teisinosi ir pradėjo eiti link manęs.

- Nesiartink, nenoriu Tavęs, atstok nuo manęs, - pasikūkčiodama pasakiau. Su lyg šiais žodžiais Jis sustojo, paklausė manęs. Pakilęs vėjas džiovino mano ašaras, o ištirpęs sniegas šildė mano kojas, kurios atrodė greitai sustings. Apie nieką kitą negalvojau, kaip tik apie šią akimirką.

- Dabar viskas aišku, kas įvyko tada balkone, kai atėjo Tavo bendras, jau tada norėjai manimi pasinaudoti! Kokia aš kvaiša, - nusivylusiu balsu pasakiau.

- Pasinaudoti?! Kaip drįsti taip sakyti? Nusivalyk savo ašaras ir eik į tą prakeiktą mašiną, tuojau pat, - pradėjo šaukti ir parodė pirštu į mašiną, kurios durys buvo atidarytos, o variklis dar burzgė. Verkdama nuskubėjau į automobilį. Atsisėdau į mašinos galą ir įsispraudžiau dešiniame kampe. Neilgai trukus pagrobėjas grįžo į mašiną. Iš kišenės išsiėmė kažkokius vaistus ir išgėrė kelias tabletes. Atrodė labai silpnas. Šiek tiek pasėdėjęs išsitraukė telefoną.

- Alio? Man reikia, kad atvažiuotum suleisti man vaistų. Taip, tų pačių, - pasakė. - Gerai, lauksiu.

Išsigandau, jog tai rimta ir kas nors gali atsitikti, bet neparodžiau to, ir taip visko buvo per daug. Po kelių minučių poilsio Jis atsisuko į mane. Tuo momentu nusivaliau paskutinę ašarą nuo savo veido ir net nepasukau galvos į pagrobėją.

- Nepyk, kad buvau toks šiurkštus, visiškai nekontroliuoju savęs, - pasakė. - Žinau, kad dabar nekenti manęs, galvoji, koks blogas ir beširdis esu..

Nieko Jam neatsakiau, stojo tyla.

- Apkabinčiau Tave, jei tik leistum. Tikrai nenorėjau skaudinti Tavęs.. Matau, jog Tau šalta, imk mano striukę, - tarė.

- Aš nenoriu, man nešalta, - išlemenau nors buvo visiškai priešingai.

- Supratau, nesvarbu. Žinau tik tai, jog Tau pasisekė, kad esi su manimi. Bandei pabėgti du kartus, kiti neturėtų tiek daug kantrybės, - atšovė.

- Deja, nesėkmingai, - pasakiau.

Pagrobėjas pradėjo juoktis.

- Visiškai nejuokinga, - piktu tonu pasakiau. Jis paspaudė pedalą ir dideliu greičiu nulėkė ten, kur jau senai turėjome būti. Važiavome visiškoje tyloje, girdėjosi kaip į padangas daužosi pakelėje gulintys akmenukai. Už dešimties minučių buvome ten, kur turėjome būti, bent jau taip galvojau. Nors ir buvau be akių raiščio, visiškai neatsiminiau kelio. Galvojau tik apie paskutinį įvykį.

Jis išlipo iš mašinos ir atidarė dureles ten, kur sėdėjau.

- Neliesiu Tavęs, lipk, - pasakė.

Išlipau ir pradėjau eiti link namo durų. Namas buvo tamsiai mėlynos spalvos, atrodė modernus ir neapleistas. Nors ir stovėjo vienintelis šiose apylinkėse, tačiau turėjo tvorą, kuri buvo gan aukšta. Šis namas kaip tik man, sarkastiškai pagalvojau mintyse. Pro duris iš karto įėjome į didelį kambarį. Kambarys buvo labai šviesus, jame buvo tik viena lova ir nedidelis staliukas. Nors namas ir atrodė gražus iš išorės, tačiau viduje buvo pilna dulkių.

Staiga pajaučiau už manęs keistą garsą. Atsisukusi pamačiau į sieną atsirėmusį pagrobėją ir Jam iš nosies tekantį kraują...