Šviesa Tamsoje

48

MEINO POZICIJA

Buvau be proto įsiutęs. Vos išėjęs iš dušo pradėjau ieškoti Jos po visus namus, tačiau Ebės jau nebebuvo. Nereikėjo daug galvoti, jog suprasčiau, ką Ji pamatė telefone. 

- Prakeikimas, - surikau per visą loftą. Nekenčiau kai manęs kas nors neklausė. Juk sakiau Jai likti prakeiktuose namuose, juk sakiau. 

Ebei grėsė begalinis pavojus ir aš ėjau iš proto. Eidamas iš vieno kambario galo prie kito išgirdau skambant mobilųjį telefoną. 

- Ar kažką sužinojai? - pakėlęs surikau. 

- Ji visai netoli, išsiunčiau adresą, - pasakė. 

- Ačiū Tau, lieku skolingas, - pridūriau ir kuo greičiau atsidariau žinutę. - Bingo, - sumurmėjau ir apsimovęs batus nubėgau link mašinos. Viduje meldžiausi, jog Ji nenukentėtų. Ebė buvo tokia tyra ir pažeidžiama, jog norėjau visada Ją apsaugoti. Privalėjau papasakoti visą savo istoriją ir dar kartą atsiprašyti už savo klaidas. Suprantu, kad nebuvau tobulas, bet buvau įsitikinęs, kad esu vienintelis, kuris bet kokia kaina gali Ją apsaugoti. 

Mano jausmai nepatiko, kad ir kiek stipriai bandžiau, tačiau negalėjau Jos tiesiog išmesti iš galvos. Iš pradžių tai buvo simpatija, kuri peraugo į neapykantą ir keršto troškimą, tačiau dabar neabejojau, jog tai ka jaučiu yra tikra. Tai - meilė.

Privalėjau Ją surasti pirmas, kol Ji nenukentėjo. Privalėjau.

Atvažiavęs į reikiamą vietą išlipau ir užtrenkiau mašinos dureles. Priėjęs prie Merio namo pradėjau nepertraukiamai trankyti duris kumščiais. Buvau įsitikinęs, kad būtent dabar Ji yra pas savo geriausią draugą ir pasakoja viską, kas ką tik įvyko. 

- Kas per šūdas žmogau? - staiga atidaręs duris pasipiktino Meris. Jis iš karto apstulbo pamatęs mane. Buvau įniršęs, visai kitoks ir nepanašus į tą patį pavyzdingą mokytoją iš Džefersono. 

- Kur Ji? - pastumęs Merį įėjau į vidų. - Ebe! - pradėjau šaukti ieškodamas Jos po visus namus. Išnaršiau visus kambarius, svetainę, virtuvę, užlipau į antrą aukštą, tačiau visur buvo tuščia. Siutas dar labiau užvaldė mane. Pasijaučiau taip, lyg kažkas nevykusiai su manimi žaistų. 

- Kur yra Ebė? - stvėriau Merį už marškinių ir trenkiau į sieną. 

- Palik Ją ramybėje, - pasakė Jis. Tai privertė mane šiek tiek atsitokėti. 

- Kur yra Ebė? - dar kartą sugrieždamas dantimis pakartojau. 

- Ji ką tik išėjo namo, - susijaudinęs pasakė. Mačiau baimę Jo akyse ir tai mane šiuo metu tenkino. Man buvo nesvarbu kokiais būdais, svarbu kaip greitai aš gausiu reikiamą informaciją ir surasiu Ją. Laikas tiesiog tirpo ir tai vedė mane iš proto.

Greitai iš savo gniaužtų paleidęs Merį nuėjau link išėjimo. 

Privalėjau spėti. 

- Šį vakarą nieko nebuvo, - net neatsisukęs pasakiau ir išėjęs užtrenkiau duris. Įsėdau ir greitai nuvažiavau prie Ebės namo. Sustojau vos per vieną namą ir nedelsdamas išlipau. Šalia Jos namo pamačiau įtartiną mašiną tamsintais langais ir supratau kad tai Jie. Dar kartą išsitraukęs mobilųjį telefoną pabandžiau paskambinti Ebei tačiau niekas man neatsakė. 

- Paleiskit mane! - išgirdau riksmą kitoje namo pusėje. Tai buvo Ebė. Galėjau prisiekti. Mašina tamsintais langais, kuri stovėjo netoli Ebės namo įėjimo įsijungė šviesas ir pajudėjo link užpakalinės kiemo pusės. Pradėjau bėgti. 

- Gelbėkit! - pasigirdo dar vienas riksmas ir tada stojo tyla. Mano kvėpavimas rodės sustojo, nemačiau aplinkui nieko, bėgau ir tikėjausi išgelbėti Ją, nors giliai viduje jaučiau, kad tai geruoju nesibaigs. 

Kai jau buvau visai netoliese pamačiau Ebę, kurią į mašiną nešėsi vienas juodai apsirengęs vyras, neįžiūrėjau Jo veido bet galėjau įtarti, kad Jis priklausė 'Serafinui'. 

- Paleiskit Ją, - sušaukiau ir nesustodamas artėjau, tačiau jie greit užvedė mašinos variklį ir aš tapau bejėgis. Negalėjau taip lengvai pasiduoti. 

Parbėgau iki savo automobilio ir pradėjau vytis. Buvau gerokai atsilikęs, tačiau vis dar nepaleidau automobilio iš akių. 

- Traukis iš kelio! - surėkiau mašinoje, kai mėlynos spalvos džipas bandė aplenkti mane. - Greičiau, greičiau, - kartojau, kai pradėjo mirksėti žalia šviesoforo šviesa, per kurią, žinoma, spėjo pravažiuoti mašina, kurioje buvo Ebė. 

Šviesoforas parodė raudoną šviesą ir visi eilėje buvę automobiliai sustojo. 

- Šūdas!! - pradėjau rėkti ir trankyti automobilio vairą. - Šūdas! Jie paspruko, - gniaužiau vairą. 

sustojau šiek tiek už autostrados ir pasiėmiau mobilųjį telefoną. Vienintelis dalykas, kaip šiuo metu galėjau surasti Ebę buvo Jos mobilusis. Jeigu jis vis dar su Ja, turėjau šansų susekti Ebę. 

Jaučiausi klaikiai, mintis, jog praradau Ją dėl savo kaltės vedė mane iš proto. Negalėjau patikėti, jog Ebė nepaklausė manęs ir pateko į šitokį pavojų. Jai galėjo nutikti visiškai bet kas ir bet kada. Išsitraukiau vieną cigaretę ir užsidegiau ją, tikėjausi, kad tai kiek nors nuramins mane ir vėl sugrąžins į blaivų protą. 

Negalėjau net pagalvoti, kaip tie išgamos liečia Ją ar verčia daryti dalykus prieš Jos valią. Negalėjau galvoti, kaip Ji verkia ir ką išgyvena šiuo momentu. 

- Prakeikimas! - pradėjau daužyti mašinos kapotą ir šaukti iš visų jėgų. 

- Hari, - sukviesk vyrus. - Dabar pat, - paliepiau.