Šviesa Tamsoje

26

- Dvidešimt aštuoni, dvidešimt devyni, trisdešimt, - dusliu balsu atsistojau ir nusivaliau prakaitą rankšluosčiu padariusi paskutinį atsispaudimą. Bandžiau išlieti savo pyktį ir nerimą visais įmanomais būdais. Negalėjau pasiduoti, privalėjau laikytis iš visų jėgų. Atrodė, kad visi yra prieš mane, kad niekas manęs nepalaiko ir nenori suprasti. Galbūt taip ir turi būti, toks likimas, galvojau. Pats Dievas siuntė šį iššūkį, kurio kaina buvo begalinė. Turėjau rinktis tarp dviejų mylimų žmonių ir tai buvo žiauru. 

Nuo to laiko, kuomet Tėtis sužinojo apie mano santykius su Meinu viskas pasikeitė. Suprantu Jį, bet meldžiu, kad kas nors suprastų ir mane. Jis pyksta ant manęs, kad einu prieš Jo valią, nesupranta, kaip aš, geriausia ir brangiausia Jo duktė, galiu taip žemai pulti ir jausti palankius jausmus žudikui. Ne, Meinas nebuvo žudikas, bet taip visi Jį apibūdina. Jau pripratau prie kandžių replikų, kurias pamatau internete po straipsniais, nebestebina ir žurnalistų skambučiai, kurie klausinėja kaip jaučiuosi, ar nepaaiškėjo jokių naujų detalių. Ir kodėl tiek daug dėmesio skiria daugiau pinigų turinčių tėvų vaikams? Visiška neteisybė. 

Niekada negalvojau, jog mano gyvenimas pradės tekėti tokia vaga. Man liko vienintelė išeitis - nepasiduoti. 

- Ebe, pas Tave svečias, - pabarškinęs į duris pasakė Tėtis. 

- Pas mane? Nusileisiu už kelių minučių, - renkdamasi pasakiau. Ir kas iš pačio ryto gali taip įkyriai trukdyti, murmėjau. Nusileidau į apačią ir tuo pačiu momentu pajaučiau, kaip nutirpo visas kūnas. Prie durų stovėjo tas pats tipas, kuris vakar vakare grasino man ginklu. Mano Tėtis stovėjo tiesiai prieš jį ir įtariai žiūrėjo. 

- O, štai ir Tu! - sušuko tas pats šlykštus vyras. 

- Gal pagaliau pasakysi, kas esi? - pasiteiravo Tėtis, kuris buvo aiškiai suirzęs.

- Vakar vakare palydėjau Jūsų dukrą namo, - su šypsena ir pasididžiavimu atsakė. Tėtis nukreipė savo žvilgsnį į mane, atsidūriau dėmesio centre. Vis dar stovinti kaip statula žiūrėjau į randuotąjį ir negalėjau pratarti nė vieno žodžio. 

- Ak, taip, taip, dabar prisimenu Tave, - sunkiai tvardydama baimę pasakiau ir priėjau arčiau. 

- Ar tikrai viskas gerai? - klausiamu žvilgsniu mane nustelbė Tėtis. 

- Tikrai taip, tiesiog esu labai išsiblaškiusi, - išsisukau. - Jau gali palikti mus vienus, - nutęsiau išspaudusi dirbtinę šypseną. 

- Galbūt pasikviesi savo svečią į vidų? - pasakė Tėtis.

- Ne.. Ne, tikrai ne-nebūtina, mes labai trumpai, - mikčiodama pratariau. Su lyg šiais žodžiais Tėtis nusišypsojo stovinčiam mafijozui ir išėjo į virtuvę. Randuotojo veidas iš draugiško šypsena trykštančio vyro persimainė į rimtą ir agresyvų. Tai tik dar labiau įbaugino. Savo galvos mostu Jis liepė man suprasti, kad tuojau pat išeičiau į lauką. Po vienos sekundės Jis taip pat pravėrė savo švarko kišenę, kurioje buvo išlindęs ginklas ir nusisukęs pradėjo eiti. Greitai užsimoviau savo mėgstamiausius sportbačius ir sušaukiau, kad greitai grįšiu. 

Nusekiau jį iki pat mašinos, kuri stovėjo gerokai už mano namo. Kad ir kaip nenorėjau, tačiau atsidariusi priekines mašinos dureles įlipau į mašiną, kurioje manęs jau laukė. Stojo mirtina tyla. Laukiau, kas vyks toliau. 

- Rytoj prasidės Meino teismas, Tu žinai, ką turėsi padaryti, - pradėjo. 

- Maldauju, neprašykite manęs daryti šito, aš negaliu, prisiekiu, - vos tramdžiau ašaras. 

- Pasakysi, jog Meinas pagrobė Tave ir kad daugiau nieko neprisimeni, - pakartojo. 

- Aš negaliu.. - pradėjau.

- Po velnių! Tu galvoji, kad aš juokauju? Kad čia tik žaidimas? Prisiekiu, Tu tikrai nenorėtum žinoti, kas iš tikrųjų vyksta, - pakėlė toną. - Mano kantrybė senka, jei tuojau pat neišgirsiu teigiamo atsakymo, pradėsiu vykdyti Tavo baisiausią košmarą, - pradėjo šaukti ir išsitraukė ginklą. 

- Gerai! Padarysiu, ko prašote, tik maldauju, nelieskite mano Tėčio, - pasakiau ir nusivaliau ašarą.

- Na štai, kita kalba, viskas taip paprasta, - nusišypsojo randuotasis ir atgal į kišenę įsidėjo ginklą. 

- Man reikia garantijos, kad po visko paliksite mane ir mano šeimą ramybėje, - griežtai pasakiau.

- Garantija bus mano pažadas Tau, - atšovė.

- Netikiu jūsų banditų pažadais, - tariau.

- Teks patikėti, panele, - nusijuokė. - Pažadu, jog jei įvykdysi tai, ko prašau, niekada daugiau neišvysi mūsų. Na ir žinoma, jokios policijos, tradiciškai, - pasišaipė ir pakraipęs galvą išsitraukė pinigę. Paėmęs keturias 500 eurų kupiūras ištiesė ranką link mano pusės. Žiūrėjau į vieną tašką ir nekreipiau dėmesio. 

- Gerai, supratau, - pasakė ir iš pinigęs pradėjo traukti vis daugiau ir daugiau. 

- Man nereikia jūsų purvinų pinigų, esate tikri šlykštynės, - išrėžiau ir išlipusi iš mašinos trenkiau durelėmis.

Kuo greičiau nuskubėjau namo ir kritau į lovą. Susiėmusi už pilvo verkiau ir norėjau tik vieno - kuo greičiau pabusti iš šito košmaro.