Šviesa Tamsoje

33

Žiūrėjau į vieną tašką, kai netikėtai mano mobilusis telefonas suvibravo. Labai lėtu rankos judesiu įkišau ranką į savo juodos striukės dešiniąją kišenę ir išsitraukusi jį pamačiau gautą žinutę.

Kur pradingai? Rinė. 

Ši žinutė suerzino man dar labiau. Ir kodėl visiems staiga taip parūpau? Taip, aš išėjau iš likusių pamokų ir taip, dabar sėdžiu ant suoliuko parke ir geriu.. Geriu sidrą.. Tiksliau jau baigiu išgerti paskutinę skardinę. 

Pajaučiau, kaip smarkus pykčio viesulas tiesiog užliejo visą mane iš vidaus. Tiesą pasakius tikėjausi, jog alkoholis prislopins mano emocijas, tačiau viskas įvyko atvirkščiai. Šiuo metu prisiminiau viską, sugrįžo seni prisiminimai, kuriuos užgniaužusi laikiau savyje. Neįsivaizdavau, kaip likimas gali krėsti tokius pokštus. Tai buvo neįmanoma...? 

Mano gyvenimas per paskutinius pusę metų pasikeitė neatpažįstamai. Pasiilgau tos nerūpestingos mergaitės, kuri grįžusi namo iš mokyklos apkabindavo savo Tėtį, kuri su draugėmis lakstydavo iš vienos parduotuvės į kitą matuodamasi sukneles ir vaidindama, kaip išdidžiai ji žingsniuoja podiumu.. Pasiilgau ir dienoraščio rašymo bei tų šeštadienio rytų, kuomet specialiai atsikėlusi valandą anksčiau išeidavau apibėgti bent vieną ratą aplink ežerą. Visada savo gyvenimą apibūdindavau, kaip nuobodų.. Labai dažnai norėdavau nuveikti ką nors įdomaus, išskirtinio, patirti nuotykių, kurių dar nepatyrė niekas ir kuriuos rodo tik per filmus.

Ar svajoti reikia atsargiai? 

Atrodo, jog niekada nevertinau savo ramaus gyvenimo. Galbūt nevertinau todėl, nes nežinojau, koks kitoks jis gali būti? Visa tai, ko taip norėjau, slėpėsi po nežinomybės ir neatradimo šydu. Buvau laiminga vien todėl, kad atidengusi vualį supratau, kokio gyvenimo nenorėčiau. 

- Myliu Jį, - tyliai sau sumurmėjau ir ramiai nusivaliau ašarą, kuri riedėjo mano skruostu. Atsigėrusi paskutinį gurkšnį savo gėrimo išmečiau skardinę į šalia buvusią šiukšlinę. Jau ruošiausi eiti, kai atsistojusi pajutau, jog kaip reikiant apsvaigau. 

Tai buvo nesvarbu. Norėjau dar ir dar. Užsivedžiau ir nebenorėjau sustoti. Mano tikslas buvo pats artimiausias baras. Jau žinojau, kur turiu eiti. 

xerro. Tai buvo pats populiariausias baras mieste. Paprastomis dienomis ir savaitgalio metu xerro pritraukdavo daugiausia lankytojų, įvairaus amžiaus. Geras dalykas buvo tai, jog baras dirbdavo nuo ankstaus ryto, nelabai geras - čia rinkdavosi tikrai labai įvairi publika. Apie šį barą taip pat sklandė labai daug gandų.. Vieni žmonės kalbėdavo, jog tai pagrindinė mafijozų susitikimo vieta, kiti sakė, kad būtent šis baras yra priežastis, dėl ko miestas gyvuoja. Šią dieną aš pasirinkau tikėti antru variantu, todėl nieko nelaukusi nuskubėjau ten, kur tikėjausi iki galo paskandinti visus prisiminimus. 

- Įpilkite man ko nors tokio stipraus, jog pamirščiau viską aplinkui, - pasakiau barmenui sėdėdama prie pat Jo. 

- Sunki diena iš pačio ryto? - paklausė blondinas.

- Tikriausiai, - numykiau ir su lyg šiais žodžiais gavau pusę stiklinės kažko balto. Net nesudvejojusi gurkštelėjau ir tuojau pat nusipurčiau. Buvo šlykštu, tačiau man tai patiko. Pajaučiau dar didesnį smūgį savo galvoje.. Pakėlusi galvą pamačiau, kaip už baro stovėjęs vaikinas šiek tiek nusikvatojo. 

Ir kam rūpi.. 

Po vieno gurkšnio sekė kitas, dar kitas ir paskutinis, kai pamačiau, jog stiklinė tapo visai tuščia. Būtent tada prisiminiau, jog man tikrai reikia nueiti į tualetą. Šiaip ne taip atsistojau ant žemės ir svirduliuodama nuėjau link tualeto. Dar įėjusi į barą pastebėjau, kaip grupelė vaikinų sėdėjo visai netoli manęs ir kažką tyliai šnekėjosi. Kai praėjau pro jų stalą, ta pati grupelė nuo galvos iki kojų tiesiog apžiūrėjo mane. Tai buvo tikrai nejaukus momentas prisiminus visus gandus apie šią vietą. Bet juk pasirinkau šiandiena tuo netikėti, tiesa? 

Sugrįžau maždaug po 15 minučių.. Atsisėdau, nuleidau galvą ir pamačiau antrą stiklinę priešais mane. Viskas atrodė taip lengva ir paprasta. Pagaliau jaučiausi visiškai laisva. Neberūpėjo niekas, atrodė, jog dabar gyvenu kitoje planetoje. 

Nusijuokusi užsiverčiau antrąją stiklinę. 

Po viso šito vaizdas pradėjo smarkiai lietis ir aš padėjau savo galvą ant stalo. 

Aplinkui save pradėjau girdėti kažkokius keistus vyriškus balsus, kurie buvo visai netoli manęs. Viskas atrodė lyg sapne.. Tai buvo mano pirmas kartas, kuomet jaučiausi būtent šitaip. Pradėjau suprasti, koks bejėgis tampa žmogus, kuomet yra neblaivus. Net jei ir norėčiau apsiginti, nebūčiau pajėgusi to padaryti. 

Pajutau šaltas rankas ant savo kūno, kurios paėmė mane ant rankų ir labai greitai išsivedė mane į lauką. Tamsa.

Ir daugiau nieko neprisiminiau. 

** 

- Dukra! Pavėluosi! - įėjęs į kambarį sušuko Tėtis. 

- Ką? - nesiorentuodama pasiklausiau, tačiau Tėtis jau buvo uždaręs duris. Pabandžiau atsikelti ir su lyg tuo momentu kritau atgal į savo minkštą lovą. Mano galva tiesiog plyšo nuo per didelio skausmo, o visas kūnas drebėjo. Jaučiausi kaip zombis. - Šūdas, - sumurmėjau prisiminusi savo vakarykštę dieną. Viskas būtų buvę gerai, jei ne tai, jog aš visiškai neatsiminiau, kas įvyko tada, kai aš grįžau iš tualeto xerro bare. 

Velnias, kaip aš atsiradau savo lovoje, lyg nieko nebūtų nutikę? Buvau visiškai girta ir tokioje situacijoje nebūčiau sugebėjusi viena grįšti į namus.. 

Pažiūrėjau į savo laikrodį ir supratau, kad ši diena bus ne mano. Vėlavau jau geras 20 minučių. Stengiausi kuo greičiau išsiristi iš lovos ir kiek įmanoma greičiau būti mokykloje. Kuo greičiau atidariau kambario langą, iš spintos išsitraukiau švarius drabužius ir nuskubėjau praustis. Tie siaubingi galvos skausmai tiesiog varė mane iš proto. Nelinkėčiau šito jausmo net baisiausiam savo priešui. 

Viską susitvarkiusi ir pagaliau rišdamasi savo plaukus stėbėjau save veidrodyje ir supratau, kaip apgailėtinai atrodau. Privalėjau ant savo veido užsidėti bent šiek tiek makiažo. 

- Jau einu! - iš apačios suriko Tėtis. 

- Palauk! - sušukau atgal ir čiupdama savo kuprinę nubėgau paskui palikdama visus savo nepabaigtus reikalus. 

Jau rakinau namo duris, kai prisiminiau, jog privalau pasiimti tabletę nuo galvos skausmo. - Aš greitai, - pasakiau Tėčiui, kuris jau užvedė mašinos variklį ir ruošėsi važiuoti. 

** 

- Šūdas, šūdas, - eidama į mokyklą pasakiau sau susiimdama už veido. Visiškai neklydau būtent taip apibūdindama esamą situaciją. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, tačiau mano pirmoji pamoka buvo istorija. Tikrai taip - istorija. Ir aš vėlavau į ją jau 10 minučių. 

Ir taip, kaip tik šiandiena mokytojas numatė rašyti pirmąjį atsiskaitymą. Nekenčiau viso šito ir to, ką dabar reikės patirti. Neturėjau visiškai jokio normalaus pasiteisinimo, o į pamoką atvykti tikrai privalėjau. Bijojau vėl išvysti Meiną ir prisiminti viską, ką taip stengiausi pamiršti. 

Sukaupusi visas jėgas ir priėjusi prie kabinto durų pasibarškinau.

- Labas rytas, atsiprašau, jog pavėlavau, - pasakiau. Mokytojas stovėjo sukryžiavęs savo rankas ant krūtinės ir staigiu judesiu atsisuko į mane. Jo žvilgsnis pervėrė mane ir aš sutrikau. Jau norėjau įeiti į klasę, kai Meinas pradėjo eiti link manęs. 

- Pavėlavai 10 minučių, prašau palikti klasę, - priėjęs pasakė man. Žiūrėjau į Jį išsigandusiomis akimis tarpdury ir nežinojau, kaip elgtis.

 - Negali taip.., - nuleidau galvą. - Negalite taip su manimi elgtis, - pasitaisiau ir nervingu balsu ištariau. 

- Taisyklės visiems vienodos, - šaltai atsakė ir aš pajutau, kaip mano akyse susikaupė ašaros.

Mokytojas dar kelias sekundes žiūrėjo į mane savo pergalingu žvilgsniu ir prieš pat mano veidą uždarė duris.