Šviesa Tamsoje

31

Ne..

Tai privalėjo būti tik baisus sapnas, kurio pabaiga buvo aiški. Aš privalėjau pabusti...

Vis dar naiviai tikėdamasi kitokios lemties įsignybiau sau į ranką, tačiau blogiausia ir buvo tai, jog niekas nedingo ir Jis vis dar stovėjo prieš mane. Tos pačios rudos akys žvelgė į mane. Jaučiausi taip, lyg aplinkui daugiau nieko nebūtų.

Jis ir aš.. Visada.. Kaip kažkada norėjau?

O gal vis dar noriu?..

Viduje krebždėjo milijonas emocijų, tačiau viską užgniaužiau savyje. Kodėl praeitis turi visada persekioti mane? Kodėl neįmanoma pamiršti visko, ko taip trokštu?

Ir visgi.. Tai likimas. Galbūt viskas ką taip trokštu pamiršti yra tik iliuzija, nuo kurios taip nerūpestingai bėgu?

- Ar neprisistatysite? - mano padrikas mintis netikėtai nutraukė vyriškas balsas. Šiek tiek praplėtusi akis grįžau į realybę ir apsidairiusi aplinkui susigėdau. Visų akys buvo nukreiptos į mane. Nekenčiu tokių momentų. Jis vis dar įdėmiai žiūrėjo į mane taip nepalikdamas jokios išeities.

- Aš.. Aš esu Ebe Wein, - pasakiau trūkčiojančiu balsu.

- Prašau sėsti į savo vietą. Tai buvo paskutinis kartas, kuomet vėluojate į pamoką panele Wein, - labai šaltai ir rišliai pasakė ir nusisukęs nuėjo atsistoti prie lentos. Neliko nieko kito kaip tik kuo greičiau nusigauti iki savo suolo.

- Ebe, kaip Jis į Tave pažiūrėjo! - staiga išgirdau nemalonią repliką iš Rinės lūpų. Buvau šoko būsenos ir tai buvo nesunku pastebėti. - Ei, ar Tau viskas gerai? - sušnibždėjo dar kartelį delnu pamosikuodama prieš mano veidą.

- Taip, - numykiau ir nuleidau galvą. Už nugaros galėjau girdėti kaip klasės merginos alpsta dėl tokio gražaus naujojo mokytojo.

Ar tai tikrai vyksta? 

- Atsiprašau, mokytojau, - netikėtai nekaltu balseliu prakalbo viena iš gražiausių mokyklos merginų laikoma Žizelė. Jau žinojau, kad bus užduotas labai kvailas klausimas, nes apart gražių veido bruožų Ji daugiau nieko neturėjo. Labai gerai pamenu, kai Žiz visus metus gyrėsi, koks gražus ir prancūziškas yra Jos vardas.

- Taip? - klausiamai atsakė rudaakis.

- Aš tikrai nepamenu kada paskutinį kartą Džefersonas turėjo tokį patrauklų mokytoją, - drąsiai pasakė. Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Žiz tikrai taip pasakė? Žinojau Jį labai gerai, todėl tikrai pastebėjau, kaip pasikeitė mokytojo veido mina.

- Jei dar bent kartą išgirsiu ką nors panašaus, nedelsiant rašysite pasiaiškinimą, - pasakė.

Visų akys nukrypo į Žizelę, kurios veidas iš linksmuolės persimainė į pačią liūdniausią personą pasaulyje. Jos veidas taip pat tapo šiek tiek rausvesnis, kas buvo labai reta.

- Tikrai gražus, bet koks piktas, - šalia sėdint išgirdau sakančią Rinę.

- Pirmoji taisyklė kaip ir minėjau yra niekada nevėluoti į mano pamoką. Jei ruošitės vėluoti bent minutę netoleruosiu tokio elgesio, į pamoką galite išvis neatvykti, - pradėjo. - Jokių asmeniškumų per mano dėstomą dalyką, esu Jums tik mokytojas ir paprastas praeivis už mokyklos ribų. Po kiekvienos mano išdėstytos temos rašysite atsiskaitymą, tai padės pamatyti mano ir Jūsų klaidas, bei toliau tobulėti, - pabaigė.

Tai negalėjo būti tas pats žmogus. Kodėl, kodėl??

- Tikiuosi sutarsime puikiai, - šiek tiek šyptelėjo ir vėl išblaškė mano mintis žvilgsnį nukreipdamas į mane. Nepajėgiau atsakyti Jam tuo pačiu ir greitai nukreipiau savo žvilgsnį kitur.

- Gal kas gali priminti kokia buvo Jūsų paskutinė tema? - vėl pasiteiravo.

- Antrasis pasaulinis karas, - pakėlusi ranką atsakė Rinė.

- Puiku, mano mėgstamiausias istorijos tarpsnis, - pabaigė.

Ramybės nedavė tik vienas klausimas, kam reikia apsimetinėti? Kam reikia dėvėti tą šlykščią kaukę ir apsimesti, kad esu nepažįstamoji?

- Rine, - tyliai sušnabždėjau tušinuku perbraukdama per Rinės nugarą.

- Ką? - persisvėrusi paklausė.

- Ar Jis pasakė savo vardą? - paklausiau.

- Ahh.. Sakė, sakė. Lyg ir Meidas ar tai Mei..., - nutęsė ir tai ko labiausiai bijojau tik pasitvirtino.

- Meinas, - pasakiau įsistebeilijusi į vieną tašką ant grindų.

- Taip! Meinas! - sušuko.