Šviesa Tamsoje

47

Man buvo taip silpna ir negera, jog žemė atrodė slystanti iš po kojų. Jaučiau Meino buvimą šalia manęs ir tai suteikė man šiek tiek jėgų nenukristi. Nepaisant visų mano Jam puoselėtų jausmų negalėjau pasirodyti tokia menka, tik ne prieš Jį ir ne dabar kai Meinas vėl paskelbė man karą. 

- Man nereikia Tavo pagalbos ir gailesčio, - atsikirtau išsilaisvindama iš mokytojo rankų. Nejudėdama stovėjau dar vieną minutę. Viskas, ką šiuo metu jaučiau buvo Meino žvilgsnis nukreiptas į mane ir begalinė įtampa tvyranti tarp mūsų. Kad ir kaip to nenorėjau ir troškau tuo pačiu metu, Jis stovėjo prie manęs ir nesitraukė. Koridoriuje buvome visiškai vieni, todėl nežinojau, ko tikėtis. 

- Leisk Tau padėti, - švelniai tarė ir jau ruošėsi man padėti apglėbdamas mane kai aš staigiai išsilaisvinau iš Jo tvirtų rankų. 

- Ką tik išsityčiojai iš manęs prieš visus, o dabar nori man padėti? - išrėkiau. - Tu kaltas dėl to, kas dabar vyksta su manimi. 

- Tu pradėjai šitą kovą prieš mane, - žiūrėdamas tiesiai man į akis atsakė. 

- Tu apgailėtinas, - pasakiau ir apsisukau eiti. Paėjus kelis žingsnius pajaučiau nesuvaldomą silpnumą, nebegalėjau valdyti savo kojų, akyse mirguliavo neaiškūs vitražai. Dar po kelių sekundžių nukritau ant žemės. 

***

Atsibudau ligoninėje. Nesupratusi kas vyksta, šiek tiek pasikėliau nuo lovos. Mano kairėje rankoje buvo įvestas kateteris, kuris vedė į veną, o pakėlusi galvą aukščiau pamačiau, kad man buvo lašinami kažkokie neaiškūs skysčiai. Palatoje buvau visiškai viena, už lango jau beveik buvo tamsu. 

- Negali būti, - prisiminus paskutinius įvykius ir kaip čia atsidūriau pasakiau. - Kas man?

Pradėjau dairytis aplinkui, ieškodama savo mobilaus telefono, tačiau aplink mane nieko nebuvo. Aplinkui tvyrojo tokia tyla, kad jos šiek tiek išsigandau. Galvoje kirbėjo tūkstantis klausimų, į kuriuos negalėjau atsakyti. Jaučiausi palikta visiškai viena, o galbūt niekam manęs nereikėjo? Vis dar jaučiausi be galo silpnai, todėl nusprendžiau apsisukti ant kito šono ir užmerkti akis. 

Kai jau beveik miegojau, išgirdau labai keistą šurmulį. Staiga pas mane į palatą įsiveržė kažkoks vyras. Užsimiegojusi mačiau tik Jo siluetą, tačiau daugiau pravėrusi akis ir atpažinusi vyrą nustebau. Tai buvo Meinas. 

- Turime kuo greičiau dingti iš čia, - pasakė Jis ir puolė padėti man atsikelti iš lovos. 

- Išeik iš čia, - atsitraukusi nuo Jo pasakiau. Vis dar nesupratau kas vyksta. 

- Tau gresia pavojus, klausyk manęs, - įsakmiai pasakė. - Slaugytoja tuojau ateis viską sutvarkyti, turėsi pasirašyti popierius, - pridūrė. 

- Kas darosi? - išsigandusi paklausiau. 

- Jei klausysi manęs, Tau nieko nenutiks, - pasakė, kai po keletos sekundžių į palatą įėjo slaugytoja. 

- Jūsų vaikinas sakė, kad kuo skubiau nori Jus parsivešti namo, - pradėjo sakyti, užsukdama lašelinę ir pasiimdama vatos gabablėlį į savo rankas, prieš tai užsimovusi pirštines. 

Vaikinas? Koks tai cirkas? 

- Jums diagnozuota anemija, turėtumėte valgyti daugiau raudonos mėsos, gerti šviežių burokėlių sulčių, valgyti daugiau daržovių, - pasakė. - Gydytojas taip pat išrašys Jums tam tikrus geležies medikamentus, - pridėjo ištraukdama kateterį. - Receptą galėsite atvykti pasiimti vėliau, nes prieš valandą gydytojas jau paliko gydymo įstaigą, - nusišypsojo.

Kai slaugytoja pasakė visą reikiamą informaciją, davė pasirašyti šusnį dokumentų, jog savo noru anksčiau išeinu iš gydymo įstaigos. 

- Ar man nieko blogo nenutiks? - sumišusi paklausiau.