Šviesa Tamsoje

10

Vieną dieną gali liūdėti, kitą dieną šypsotis, dar kitą nekęsti. Bet dar keistesnė yra meilė. Ji ateina netikėtai, pačioje keisčiausioje vietoje. Gali kovoti su ja, nepasiduoti, tačiau būsi bejėgis. Meilė visada triumfuos, kad ir kaip norėtume to išvengti. Meilė yra pats nuostabiausias pojūtis pasaulyje, kai atrodo skrendi, nors neturi sparnų, kai pasaulį pradedi matyti baltą, nors anksčiau matei juodą. Laimingi tie, kurie gali džiaugtis šiuo nuostabiu jausmu ir pasmerkti tie, kuriems nelemta...

**

Jaučiausi tokia purvina ir nešvari, neprisiminiau kada paskutinį kartą gulėjau karštoje vonioje. Šitas kambarys baltomis sienomis jau vimdė mane. Pavydėjau tiems paukšteliams, kurie lauke skraidė kaip patrakę, jie buvo tokie laisvi, pilni noro gyventi. Pasiilgau saulės, nuo kurios visi taip slepiasi vasarą, pasiilgau lietaus, kurio visi taip bijodami vaikšto su skėčiais. Niekada nesupratau šių paprastų mažų dalykų, kurie teikia tiek daug laimės ir svarbiausia laisvės. Laisvė yra pats brangiausias turtas, kurį kiekvienas galime turėti.. Na... Ne kiekvienas..

- Viskas gerai? - įsiveržęs į kambarį paklausė pagrobėjas.

- Labai noriu įkvėpti gryno oro, nebegaliu daugiau, maldauju, - pasakiau. Mačiau iš Jo akių, kaip manęs pagailo. Ir turėtų, galvojau.

- Jei taip nori.. Tačiau turėsiu užrišti Tau akis, juk supranti, negaliu kitaip, - atsakė.

- Man nesvarbu, aš tik noriu pabūti gryname ore, labai prašau. Po šių žodžių Jis priėjo prie manęs ir užrišo man akis, pasidarė tamsu. Visiškai nieko nemačiau, bet tai ir nebuvo svarbu. Po kelių minučių pajaučiau į mane lekiantį vėjelį, buvo nepakartojama.

- Esame balkone, būk atsargi, nenukrisk, - pasakė Jis. Nežinau kodėl, bet Jo žodžiai mane tikrai ramino, jaučiausi tokia saugi, o juk neturėčiau. Jaučiau, kad viduje kažkas ne taip, ne taip kaip visados. Lyg ir kas pasikeitė, bet pati nesuprantu kas..

- Ačiū Tau, tai tikrai man labai daug reiškia, - pasakiau ir pasukau galvą į Jo pusę. Norėjau prieiti arčiau balkono priekio. Po truputį ėjau nieko nematydama ir net nepastebėjau kaip užkliuvau. Turėjau susiprotėti, kad taip nesaugu, juk perspėjo.

- Juk sakiau būti atsargiai, - suriko pagrobėjas. Su lyg šiais žodžiais pajaučiau, kaip Jis paėme mane už rankos ir atsidūrė visai šalia manęs. Stojo tyla. Visiškai nieko nemačiau, bet žinojau, jog Jis žiūri į mane. - Ar kada nors man galėsi atleisti? - pasakė. Jaučiau, kaip Jo rankos atsidūrė ant manųjų....

- Meinai?! - pasigirdo riksmas prie durų.

- Viskas yra ne taip, kaip atrodo, - pradėjo teisintis mano pagrobėjas ir patraukė rankas.

- Po velnių kur Tavo kaukė? Ar visiškai išprotėjai? Su Ja? Juk Tu žinai, kad negali taip elgtis, trauktis taip pat nebegali. Negaliu patikėti, tik ne iš Tavęs, - vėl pasakė nepažįstamasis.

- Užsičiaupk asile, - susinervinęs atsakė. Jis atsitraukė nuo manęs ir priėjo prie nepažįstamojo. Nesupratau, kas vyksta. - Jei kam nors prasitarsi Tavo smegenys atsidurs toje sienoje už Tavęs, - pasakė pagrobėjas.

- Kas čia darosi? - įsiterpiau išsigandusi.

- Viskas gerai, nekreipk dėmesio, - atsakė pagrobėjas ir įsidėjo savo pistoletą atgal.

- Nebegali čia būti su Ja. Jie žino, kur esate. Maždaug už trijų valandų bus vietoje, - rėžė nepažįstamasis. - Kuo skubiau važiuok iš čia, bosas atsiųs žinutę, kur turi vykti.

- Nepamiršk mano žodžių, - tarė pagrobėjas ir išsivedė mane.

Meinas... Ar toks Jo vardas, galvojau? Viskas įvyko taip greitai, jog nieko nesupratau.

- Važiuosime į kitą vietą, - pasakė Jis. - Turėsiu Tave trumpam užmigdyti, negali matyti kelio.

- Nereikia, - pradėjau maldauti. - Kodėl negali tiesiog užrišti man akių kaip dabar, mano rankos vis tiek surištos. Juk žinai, kad nepabėgsiu nuo tavęs.

- Jei tik bandysi daryti ką nors, ko negalima....

- Nedarysiu, pažadu, - pasakiau.

Įsėdome į automobilį, rankos buvo labai stipriai suveržtos, net pradėjo skaudėti. Sėdėjau gale, o Jis priekyje vairavo mašiną.

- Velnias! - sušuko pagrobėjas. - Nebandyk nė žodžio pratarti, supratai?! - pakėlęs toną paklausė.

- Gerai, - tyliu balsu atsakiau.

Staiga mašina sustojo ir aš išgirdau žingsnius, artėjančius prie mašinos. Širdis pradėjo plakti vis smarkiau ir smarkiau.

- Laba diena, policija. Gal galite pateikti savo dokumentus?

-------

Atleiskite, kad įkėliau naują dalį tik dabar, esu baisiai užsiėmusi. :( Tikiuosi pati istorija Jums yra tikrai įdomi! Stengiuosi sugalvoti kuo įdomesnę įvykių eigą ir noriu tikėti, kad istorija bus tikrai netikėta. Tai kaip manot kas čia vyksta? Kas bus toliau? Aišku tik viena, kad Meinas laaabaai kovoja su savimi, tik kas nugalės? :s